„Begrybaudama Kalniškių miške, priėjau senus kapelius. Keli kauburėliai, pakalnučių lapų danga, pakraštyje medinis kryžius ir… kuklus cementinis paminklas su įrašais, viršuje kryžius. Įrašai reikšmingi: „Žuvusiems už Lietuvos Laisvę, 1918–1928“. Dar įrėžtas šaulių ženklas. Ta data buvo pažymimas Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetis, pagerbiami kariai, kritę kovose.“ Tai ištrauka iš kraštotyrininkės šviesaus atminimo Plungės garbės pilietės Eleonoros Ravickienės pirmosios pažinties su Kalniškių miške esančiomis kapinaitėmis, kuriose ir stovi Lietuvos istoriją menantis paminklas. Prisiminimai – daugiau nei pusės amžiaus senumo. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvų, rodos, niekas labai ir nepasikeitę – paminklas tebestovi, kaip ir medinis kryžius, tik jis jau kur kas labiau pasviręs, sutrešęs… Ką liudija šie Plungės miesto pakraštyje stūksantys istorijos ženklai?
Istorijos vingiai
Kraštotyrininkės E. Ravickienės užrašyti prisiminimai, surinkti istorijos faktai šiandien labai svarbūs, nes praeitį menančių žmonių laikui bėgant lieka vis mažiau. Surinkta informacija reikšminga: ji padeda prisiminti, o metams einant ir pažinti istorijos įvykius. Ne išimtis ir mūsų minimos Kalniškių kapinės, kuriose yra pastatytas paminklas žuvusiesiems už Lietuvos laisvę 1918–1928 metais.
E. Ravickienė yra pasidalijusi tuo, ką jai pavyko sužinoti nuvykus į Kalniškius ir ten pakalbinus vietinius žmones. Apie tenykštes kapines ji rašė: „Pasirodo, tai buvusi kaimo savotiška kultūrinė ir labai mėgstama vieta, ypač Nepriklausomybės metais. Lietuvos bažnyčiose visada vykdavo gegužinės pamaldos. Kalniškių kaimo gyventojai jas atšvęsdavo kapeliuose: pasimelsdavo, gražiai pagiedodavo, pabendraudavo. Buvo švenčiamos ir „Kryžaunos“ dienos, jas pažymėdavo giesmėmis, maldomis.“
Kalniškių kapelių praeitis – mįslinga. Kai kurių vietinių gyventojų atmintyje jie išlikę kaip markapis, kitų – švedkapis. „Tai galėjusi būti ir abiejų epochų mirusiųjų vieta. Didelė maro epidemija siautė Lietuvoje 1710–1711 metais, išmarinusi apie pusę Žemaitijos gyventojų, neaplenkdama nė Plungės krašto. Atsirado maro kapinaičių atokiose vietose, miškuose, toliau nuo šios baisios epidemijos padarinių. Per Antrąjį pasaulinį karą, vokiečių okupacijos metais, Kalniškių kapeliuose buvo palaidoti du vaikai. Kasant duobes, rasta nemažai kaulų. Tikros teisybės be kasinėjimų, kas ten palaidota, aišku, niekada nesužinosime. Svarbu, kad ten išliko mokytojos Marijos Butėnaitės 1930 metais pastatytas paminklas ir reikšmingi įrašai“, – dėstė kraštotyrininkė.
E. Ravickienė nesistebėjo, kad būtent Kalniškių kapinaitės buvo ta vieta, į kurią buvo atgabentas ir pastatytas žuvusiesiems už Lietuvos laisvę 1918–1928 metais paminklas. Čia jis buvo atvežtas iš Kalniškių pradinės mokyklos kiemo, kur savo lėšomis jį buvo pastačiusi šios mokyklos mokytoja jau minėtoji M. Butėnaitė.
Prisimindama savo pirmąją pažintį miške su istoriniu paminklu, kraštotyrininkė kalbėjo: „Paminklas kapeliuose – daugiau nei nuostabus radinys, suvokiant, kad kažkada Plungėje buvo nuverstas Laisvės paminklas, žymįs tą pačią datą (1918–1928), nebeliko Šv. Florijono skulptūros, Lurdo ir t. t. O Kalniškių miške, tarp eglių kapeliuose, jis išlikęs! Metai slinko, o paminklas stovėjo. Su savo reikšmingais įrašais, prižiūrimas mielų rankų.“
Paminklas – išskirtinis
Kraštotyrininkės prieš daugelį metų užrašytus žodžius papildė Plungės rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo specialistas Gintaras Ramonas.
„Paminklas žuvusiesiems už Lietuvos laisvę 1918–1928 metais pastatytas 1930-aisiais. Jis yra reikšmingas, kad išliko visą sovietmetį ir nebuvo sunaikintas. Tokių turime vos keletą rajone. Paminklas nėra antkapinis, jis seniau stovėjo prie Kalniškių mokyklos“, – pažymėjo už kultūros ir istorijos paveldo klausimus Savivaldybėje atsakingas specialistas.
G. Ramonas pridūrė, jog neturima žinių, kad Kalniškių kapinaitėse būtų palaidota laisvės kovų savanorių: „Ten, kaip ir daugumoje kaimo kapinių, laidodavo nekrikštus, pasikorusius ar maro laikų aukas ir pan. Kapines, mano žiniomis, prižiūrėdavo senieji vietiniai gyventojai, bet šiuo metu jų beveik neliko. Praėjusiais metais paminklą atnaujinome.“
Įdomu tai, kad kalbant apie savanorius, G. Ramono turima informacija, jų, kilusių iš Plungės rajono, yra bene 136. „Šis sąrašas turbūt nėra baigtinis. Rinkau prieš kelerius metus, buvo planuota juos įamžinti netoli Laisvės paminklo Plungėje, bet kol kas nerasta, kokiu būdu tai padaryti. Dėl šių savanorių kapų mūsų rajone – kur kas sudėtingiau. Kol kas nėra jie visi surasti, žinoma turbūt tik 10 kapaviečių: Plungės senosiose kapinėse keletas, viduriniosiose – pora“, – pasidalijo informacija specialistas.
Gražios iniciatyvos
Dar prieš porą dešimtmečių E. Ravickienė užsiminė, jog privalu ne tik prisiminti Kalniškių kapinaičių istoriją, bet ir į jas tinkamai atsigręžti: „Reikia aptverti nors kuklia tvorele, padaryti laiptelius, pašalinti užgožiančius medžius arba jų šakas…“
Paminklas, kaip minėta, prieš kurį laiką buvo tvarkytas, tačiau nei jokios tvorelės, nei nuorodos į šią vietą nėra. Todėl Kalniškių kapinaitės su čia esančiu istoriniu paminklu, greta stovinčiu mediniu, vis labiau laiko tėkmės ženklinamu kryžiumi neretai tampa staigmena į čionykštes apylinkes užklystantiems žmonėms. Vieniems jos galbūt nekelia jokių emocijų, o kitiems – tampa priežastimi pasidomėti savo krašto praeitimi.
„Užsukęs į kapinaites nusivyliau. Pirmiausia – savimi, nes nežinojau, kad tokios mūsų apylinkėse egzistuoja. Po to nusivylimas atėjo ir dėl to, kad ši istorinė ir kultūrinė rajono dalis nėra tinkamai prižiūrėta, kaip turėtų būti“, – savo mintimis pasidalijo jaunas plungiškis Karolis.
Tačiau reikia pasidžiaugti, jog situacija nėra visiškai beviltiška, kaip galbūt pasirodė šiam jaunam žmogui. Kalniškių kapinaitės jau kurį laiką sulaukia dėmesio.
Į kapinaites, pasirodo, kas kiek laiko užsuka netoliese įsikūrusios Plungės technologijų ir verslo mokyklos mokiniai, mokytojai, jas aptvarko, sugrėbia lapus. „Ir Vasario 16-osios proga mūsų administracijos keli atstovai ten apsilankė, uždegė žvakeles“, – prisiminė šios mokyklos direktorius Audrius Misiūnas.
A. Misiūnas, paklaustas apie priežastį, kodėl jų mokyklos bendruomenei rūpi ši vieta, paaiškino, kad tai tiesiog pagarbos ir dėmesio praeities įvykiams parodymas, kuris turėtų būti svarbus ne tik jiems, suaugusiesiems, – taip ugdomas prisirišimas prie savo krašto, galbūt žadinamas ir jaunosios kartos patriotiškumas.
Direktorius turėjo puikių žinių. Pasirodo, Kalniškių kapinaitės ir jose esantys istoriją menantys objektai jaudina ne tik Technologijų ir verslo mokyklos bendruomenę. Plungės klubas LIONS, kuriam priklauso ir A. Misiūnas, kaip tik dabar tariasi, kaip būtų galima prisidėti prie šios vietos išsaugojimo. „Turime tikslą atstatyti ten esantį pūvantį medinį kryžių, pastatyti tvorelę“, – sakė direktorius, apgailestaudamas tik dėl to, kad miškininkai kol kas sunkiai derasi dėl įvairių krūmokšnių pašalinimo iš kapinaičių prieigų.
