Jaunosios kartos aktorė plungiškė Eglė Agota Matulytė apie savo pasirinkimą būti ant scenos, būti vis kituose vaidmenyse, būti stebimai ir vertinamai žiūrovų kalba su ypatingu jausmu. „Meilė teatrui man – ne tik galimybė laisvai save realizuoti, bet ir daugybė įdomių ir neįkainojamų patirčių“, – sako ji. Būtent apie meilę teatrui, užgimusią dar vaikystėje, ir šis pokalbis. Tiesa, susitikimas su Egle Agota – proginis, nes ryt, kovo 27-ąją, minėsime Tarptautinę teatro dieną.
– Egle Agota, kokia buvo pati pirmoji Tavo pažintis su teatru?
– Turbūt ne paslaptis, jog teatro pasaulį man parodė tėvai (Sigita ir Romas Matuliai, Plungėje žinomi režisieriai, Romas – Plungės kultūros centro direktorius – aut. past.). Nuo mažų dienų augau braižydama Plungės kultūros centro sienas ir stebėdama vaikų ir jaunimo teatro „Saula“ repeticijas. Dar turbūt pati negalėdama raiškiai kalbėti sėdėjau žiūrovo kėdėje ir į scenoje vaidinančius vaikus bei jaunimą žiūrėjau kaip į skaniausią saldainį, kurio niekaip negaliu gauti. Nepaisant to, nuo mažens su tėvais eidavau į visus spektaklius, nesvarbu, ar tai buvo spektaklis vaikams, ar suaugusiesiems. Teatras mane supo kaip pagrindinė ir svarbiausia mano gyvenimo dalis ir todėl pirmoji pažintis buvo tokia ankstyva, jog sunku įvardyti pradinį tašką. Tačiau visada jutau, jog teatre yra kažkas, kas mane labai žavi ir jaudina.
– Šiandien esi profesionali aktorė. Turbūt daugelis, žinodami, kas yra Tavo tėveliai, galėjo numanyti, jog profesijos pasirinkimas atėjo ne be jų įtakos. Ar tikrai taip?
– Manau, net nereikia kvestionuoti, ar tėvai darė įtaką mano pasirinkimams. Tikrai darė, sąmoningai to neapgalvodami, tačiau tiesiog mėgaudamiesi ir degdami meile tuo, kur ir kaip save realizuoja. Vaikui augant ir formuojantis tėvai yra didžiausias ir artimiausias autoritetas, kurį vaikas kopijuoja ir į kurį nori lygiuotis. Vėliau augant pasidaro svarbi ne tik tėvų, bet ir aplinkinių nuomonė, kuri vaiką taip pat stipriai formuoja. Tėvai savo pavyzdžiu man atvėrė teatro pasaulį, o draugai dar labiau užtvirtino šį kelią, kadangi didžioji mano draugų dalis taip pat lankė teatrą. Ir čia mes visi jautėmės geriau nei bet kur kitur. Čia buvome laisvi būti savimi. Tačiau manęs tėvai niekada neskatino rinktis šios profesijos, anaiptol, atėjus laikui apsispręsti – kėlė daug klausimų, ar esu užtikrinta pasirinkimu, ar nenorėčiau pasirinkti kitos profesijos. Deja, niekur kitur savęs nemačiau ir tuo metu net nežinojau, kas dar gali mane taip stipriai dominti. Todėl pati abejonių dėl pasirinkimo tikrai neturėjau.
– Kas buvo tas lemiamas momentas, kai nusprendei, jog aktorystė – Tavo gyvenimo kelias? Turėjai gal ir kitų minčių, kuo galėtum būti užaugusi? 🙂
– Žinoma, būdama dar visai maža, turėjau įvairiausių svajonių. Tikrai svajojau būti ir balerina, ir policininke. Tačiau ilgai tos svajonės neužsistovėjo ir dar ankstyvame amžiuje supratau, kas mane domina labiausiai ir kur save norėčiau matyti užaugusi. Atsimenu, jau penktoje klasėje mokytoja išdalijo lapelius, kuriuose turėjome parašyti, kuo norėtume būti užaugę. Be didelių apmąstymų užrašiau – aktorė. Ar tai buvo tas lemiamas momentas, negaliu pasakyti. Tačiau nuo tada sau daugiau klausimų ir nebekėliau.
– Esi unikalaus rankų šešėlių teatro „Budrugana Lietuva“ aktorė. Papasakok plačiau apie šį savo projektą. Juk, jei neklystu, Tu esi šio teatro įkūrimo iniciatorė.
– Rankų šešėlių teatro „Budrugana Lietuva“ kelionė prasidėjo visiškai netikėtai. Įstojau į Klaipėdos universiteto Menų akademiją. Tada kursą rinko rašytojas, režisierius Vytautas V. Landsbergis. Jo svajonė buvo surinkti entuziastingus būsimus aktorius ir juos išvežti studijuoti į Sakartvelą, Tbilisį, kur buvo įsikūręs pirmasis pasaulyje rankų šešėlių teatras „Budrugana Gagra“ (rež. Gela Kandelaki). Taip po pirmų metų studijų Klaipėdoje su dar dešimčia bendrakursių iškeliavau dvejiems metams į Sakartvelą mokytis šios dar visiškai jaunos ir mažai tyrinėtos rankų šešėlių teatro technikos. Tai buvo didžiulė mistika, ir tik pamačiusi savo akimis supratau, kokia magija slypi mūsų pačių rankose. Po ilgų ir intensyvių studijų pristatę savo pirmąją premjerą valstybiniame Šota Rustavelio teatre pasirašėme sutartį, jog ši teatro atšaka iškeliauja ir į Lietuvą. Taip 2017 metų gegužės 27 dieną kartu su tuometiniais kurso draugais įkūrėme rankų šešėlių teatrą „Budrugana Lietuva“.
– Be šio teatro, kur dar save realizuoji?
– Žinoma, be šio teatro, esu laisvai samdoma aktorė ir vaidinu visur, kur tik atsiranda naujų ir įdomių projektų. Be vaidybos, vos tik įstojusi į universitetą pradėjau dirbti su vaikais. Dar studijuodama dirbau įvairiose teatro stovyklose, vesdavau teatro kūrybines dirbtuves, o baigusi studijas kartu su tuometiniais kurso draugais, dabar jau kolegomis, įkūriau savo vaikų teatro stovyklą „Išlaisvink šešėlį“ bei su kolege Adelina pradėjau vykdyti savo teatro „Budrugana Lietuva“ vaikų studijos veiklą.
– Kokį vaidmenį, Tavo manymu, kultūra – renginiai, koncertai, spektakliai – atlieka žmogaus gyvenime? Turbūt netrūksta manančių, kad tai – ne prioritetinis dalykas. Nežeidžia tokie pasakymai?
– Visada maniau, jog menas turi nuostabią terapinę galią. Sužeisto kūno einame gydyti pas daktarus, o sužeistą sielą galime gydyti menu. Net nebūtinai sielą, bet ir įvairias psichines ir net fizines ligas. Yra šalių, pavyzdžiui, Kanada ar Didžioji Britanija, kuriose jau dabar daktarai, išklausę pacientų nusiskundimus, išrašo jiems receptus apsilankyti muziejuje. Kalbant apie kultūrą apskritai, manau, jog tai labai plati sąvoka, į ją įeina begalės meno formų, paveldas ir etninės tradicijos, religija, santykiai, bendravimas, elgsenos modeliai. Per kultūrą mes ugdome ir ugdomės bei sukuriame savo identitetą. Ar tai yra prioritetinis dalykas, žinoma, galima diskutuoti. Pagal psichoterapeuto A. Maslowo pagrindinių poreikių piramidę – žmogui svarbiausia pirmiausia patenkinti fiziologinius ir su jo saugumu susijusius poreikius. Tad gal be kultūros žmogus pradiniame lygmenyje gali gyventi ir puikiai egzistuoti. Tačiau juk žmogui vien to neužtenka.
– Aktorius save atskleidžia scenoje, pilnoje žiūrovų salėje. Kaip Jūs, aktoriai, gyvenate šiandien, kai kultūrinis gyvenimas yra suvaržytas karantino ir pandemijos?
– Žinoma, aktoriaus gyvenimas šiuo laikotarpiu patiria šiokį tokį sąstingį. Tačiau nemanau, jog šimtaprocentinį. Galbūt aktorius neturi galimybės savęs realizuoti teatre, kuriame salė ūžia nuo didelio žiūrovų skaičiaus, bet turi galimybę ieškoti naujų formų, naujų galimybių, kaip prisitaikyti prie kintančių sąlygų ir kaip kurti esant dabartiniams apribojimams. Kūrybingo, degančio noru kurti žmogaus jokie apribojimai neapribos. Aktoriai toliau kuria ir pristato spektaklius virtualiame lauke, išbando tiesiogines spektaklių transliacijas, kuria spektaklius, pritaikytus „Zoom“ platformai, ar filmuoja dar iki karantino sukurtus. Taip pat tai geras laikas tobulėti, mokytis, daug skaityti ir repetuoti, kad, atlaisvėjus pandemijos apribojimams, aktoriai ir teatrai jau turėtų naujos produkcijos, kurią galėtų pristatyti žiūrovams.
– Kas padeda išlaikyti pozityvias mintis šiuo laikotarpiu? Gal atsirado gyvenime ir kitos veiklos, be aktorystės?
– Pandemijos laikotarpiu dar daugiau laiko nei įprastai paskyriau pedagogikai. Mano gyvenime darbas su vaikais visada žengė koja kojon su aktoryste. Kasdien, nors ir virtualiai, mokau vaikus įvairiausių teatro subtilybių. Labai įdomus ir unikalus laikas stebėti, kaip vaikai gali laisvai kurti, žaisti, improvizuoti net ir namie, prie kompiuterio ekrano ir kaip tai jiems padeda išbūti šiuo laikotarpiu.
Tikiu, jog viskas priklauso nuo paties žmogaus požiūrio. Gali piktintis ir taškyti energiją komentuodamas priimamus ir besikeičiančius įstatymus, bet gali energiją nukreipti į save, tobulėjimą, naujų pomėgių atradimą, naujos veiklos pradžią. To ir noriu linkėti kiekvienam – kad karantinas ne stabdytų, o priešingai – išjudintų.
– Kovo 27-ąją minime Tarptautinę teatro dieną. Su kokiomis mintimis pasitinki šią dieną?
– Pasitinku su didžiuliu dėkingumu, kad galiu ją minėti ir ja džiaugtis kaip savo profesijos diena. Meilė teatrui man ne tik atnešė galimybę save laisvai realizuoti, bet ir padovanojo daugybę įdomių ir neįkainojamų patirčių, nuostabių ir įkvepiančių žmonių bei mokytojų. Tai pakreipė mane šviesiu ir džiuginančiu gyvenimo keliu, už ką ir esu labai dėkinga.
– Ko norėtum palinkėti sau, savo kolegoms profesinės dienos proga?
– Visų pirma šiuo laikotarpiu tiek kolegoms, tiek visiems palinkėčiau saugoti save ir tausoti savo sveikatą. Atėjo laikas, kuriame turbūt ją įvertinome daug labiau nei kada nors anksčiau. O sveikas ir kupinas gyvybės bei energijos žmogus turės ir pasieks viską, ko tik norės ir kur tik pats save nukreips.
– Na, ir pabaigoje tradicinis klausimas – koks Tavo svajonių vaidmuo?
– Šią dieną svajonių vaidmens neišskirčiau. Dabar dar labai svarbu, kad būtų kuo daugiau galimybių, kur praktikuotis ir kur savo vaidybos „raumenis minkyti“, kad būtų kuo daugiau įvairesnių vaidmenų, kuriuose galėčiau save ir savo ribas išbandyti ir pajausti. O ir šiaip tikiu, jog kiekvienas vaidmuo padovanoja nuostabią patirtį ir kiekvienas aktorius yra atsakingas, kad šiuo metu kuriamas vaidmuo ir būtų bent tame etape jo svajonių vaidmuo.
– Dėkoju už pokalbį.
