Apie Kūčias ir Kalėdas sužinodavome iš anksto. Jau gerokai išvakarėse ateidavo zakristijonas ir atnešdavo „plotkelius“. Tom pačiom dienom pasirodydavo ir varpininkas. Šis kartais buvo vadinamas „ubagu”. Rinkdavo žvakes ir žvaktaukius Bernelių mišioms. Jam reikėdavo atsilyginti pinigais arba natūra. Varpininkai visuomet buvo laukiami, nes išgaudavo visas žinias.
Po šių „pranašų“ gyvenome viena mintimi, kad tik nešaltos būtų Kalėdos, o ypač – Kūčių naktis. Šeimininkės galvodavo, kuo vaišins šeimynas ir vaikus. Samdiniai jau aiškiai matydavo savo darbo rezultatus: alga bus mokama per Kalėdas. Dar buvo viena, irgi maloni aplinkybė: su Kūčiomis baigdavosi pasninkai ir kiti suvaržymai pasilinksminimams, vestuvėms.
Paskutinis ir griežčiausias pasninkas – Kūčių dieną. Nors jis ypatingas, bet niekas nesibaidė. Kad tik greičiau! Juk po to prasidės visai kitas gyvenimas! Dauguma senolių tą dieną visai nevalgydavo, kiti – tik „perkąsdavo“. Bet tėviškėje dirbantieji visai rimtai pavalgydavo, pavyzdžiui, ruginės košės su silke ir pasaldintu vandeniu. Galėjo būti ir avižinis kisielius, pupų ar žirnių sriubos bei košės. Ir, žinoma, duonos iki valiai. Valgydavo pusryčius ir pietus. Nekantriausieji bent po kartą užeidavo pakramtyti virtų kviečių, kurie, užsaldinti ir kalėdaičiais apibarstyti, stovėjo ant stalo puode.
Jeigu Kūčių dieną nebūdavo skubių darbų miškuose, vyrai pasilikdavo namuose ir rūpindavosi gyvuliais: tvarkydavo ėdžias, „lygindavo”, ruošdavo geresnį pašarą, o vakare kuo geriausiai pašerdavo. Kūčios – šventė ir gyvuliams.
Buvo kalbama, kad tą dieną kai kas eidavo medžioti, kiti – žuvauti. Bet tėviškėje tokių mėgėjų niekuomet nebuvo. Tai, žinoma, priklausė nuo šeimininko, kuris nesileido į kokias išeigas, bet tylutėliai triūsdavo tvartuose. Vengė rodytis troboje, kad nesimaišytų moterims po kojų. Kadangi aš labai mažai tesiskyriau nuo „moteriškų“, tai turėjau galimybę sekti jų reikalus. Neminėsiu visų tų jų darbų, bet priminsiu, kad ne vieną kartą mane sodino už puodo ir liepė malti aguonas… Dažniausiai maliau kirvakočiu.
Jau ir vakaras. Visi apsiruošė. Vakarykščiai buvo pirtyje. Gyvulėliai pašerti, sandariai uždaryti, skylės užkamšytos. Visi laukia ir sulaukti negali, vis dažniau pradeda varstyti duris. Tik tėvas kažin kaip oriai – nei tai šalinasi, nei tai vėlinasi. Tik jis gali nepasiduoti šitai pagundai! O mes – dulkės. Gyvename žemai ir galvojame apie valgį. Kūčių vakarienė!
Neminėsiu stalo padengimo, kuris buvo šiek tiek nugirstas, taip pat ir tų dvylikos patiekalų, kurių irgi tėviškėje niekuomet nebuvo, bet kai ką prisiminsiu. Ypač valgius. Pirmiausia padėdavo svarbiausius pasninko (advento) valgius: cibulynę, spirginę, virtas pupas, žirnius, o prie jų – neluptas bulves ir duoną. Imk ir valgyk! Bet… kažin kodėl tie „patiekalai“ nelabai buvo valgomi.
Sukalbėję „Tėve mūsų”, paminėję mirusiuosius, pasidalinę kalėdaičiais ir palinkėję sulaukti kitų Kūčių, kibdavome į silkę. Jos tą vakarą būdavo pakankamai. Taigi, valgydavome tą silkutę, po truputį prisiliesdami ir prie tų nepatinkamų cibulynių, spirginių (nes toks buvo mamos noras) ir nepajusdavome, kad jau esame užvalgę. O tai juk neblogai. Deja… užbaigti dar per anksti. Juk prieš akis – mūsų svajonė… tas dieviškas valgis. „Šližikų“ – visiems ir daug! Juk tam mes ir Kūčių laukėme. Skanesnio nieko nežinojome. Tai ir valgėme, valgėme tiek, kad (išskyrus tėvą) visi būtų persprogę, bet mama ir vėl: „Kam kisieliaus?“ Žinoma, spanguolių kisielius – geras dalykas, bet… ne tas, ne kūčiukai. Valgydavome kisielių.
Mamos dėka mano besotis kirminas sutramdytas. Mes – kuo ne pusgyviai: atleidžiame diržus, užsikvempiame ant stalo ir pasiremiame rankomis… Kažin kuris iškelia klausimą apie Bernelių mišias – atsiliepia tartum iš po žemės, sunkiai, neaiškiai. Miegaliai ir besočiai tikrai galvoja apie lovą. Kiti – pasižvalgo. Susitinka akys… Ir kieno dvasia niekuomet neskęsta nei „šližikuose“, nei kisieliuje, atsiliepia: aš ir aš… mes einame!
Konstantinas BRUŽAS
(prisiminimus apie Kūčias parašė 1970 m.)
