Kasmet buvę Alko gyventojai suvažiuoja į gimtinę, kad kaimo kapinaitėse kartu su vietiniais žmonėmis išklausytų šv. Mišias, pasimelstų už savo tėvus, buvusius kaimynus ir pažįstamus. Ir taip jau – trisdešimt dveji metai.
Šiemet būrin susirinkę alkiškiai turėjo dar vieną tikslą – pasveikinti savo mokytoją Eugeniją Baltrimienę, kuri žiemą pasitiko 90-ąjį gimtadienį. Jubiliejus – puiki proga padėkoti pedagogei už išmokytą pirmąją raidę, pirmąjį šokio žingsnelį, už gerumą ir meilę, kuriuos dosniai dalijo mažiesiems mokiniams. Tad pirmajai mokytojai negailėta šiltų žodžių – buvę mokiniai E. Baltrimienei linkėjo sveikatos, stiprybės ir ilgų gyvenimo metų.
Paminėta ir kita, tik jau liūdnesnė, sukaktis. Šiemet sukanka 25 metai nuo kaimo gyventojo Petro Vyšniausko mirties. Žmogaus, kuris visą gyvenimą prižiūrėjo Alko kapelius, o dabar ir pats juose ilsisi. Prisimenant jį ant kapo uždegtos žvakutės, sukalbėtos maldos.
Šv. Mišias kapinaitėse aukojo alkiškių draugas ir bičiulis, iš Palangos atvykęs karinio jūrų laivyno kapelionas Remigijus Monstvilas. Gražūs, pamokantys ir susimąstyti priverčiantys pamokslo žodžiai apie pagarbą senatvei, pagalbą vyresniems artimiesiems, kaimynams, pažįstamiems sujaudino šv. Mišių dalyvius.
Šiemet sueigoje dalyvavo beveik keturios dešimtys žmonių. Organizatoriai pastebi, kad žmones sukviesti kasmet darosi vis sunkiau – dauguma senųjų kaimo gyventojų išmirė, vidurinioji karta paseno ir nebeturi sveikatos, o jaunesnioji nebejaučia traukos tėvų tėviškei. Sunkumų iškyla ieškant pagalbos – nebėra kaime žmonių, galinčių padėti apsitvarkyti prieš sueigą: senbuviai nebeturi jėgų, o naujieji gyventojai nejaučia poreikio išlaikyti jau tris dešimtmečius gyvuojančią tradiciją.
Todėl šį kartą, kaip sakė susiėjimo organizatorė Regina Tolenienė, išsiskirstyta liūdnesnėmis nuotaikomis. „Pasiūliau: gal baikime tas sueigas ir nevarginkime vieni kitų. Buvo pritariančių, buvo ir prieštaraujančių. Klausimas liko atviras. Tik laikas parodys, kiek dar gyvuos mūsų tradicija. Už tai, kad šiemet dar galėjome susirinkti, už tvarkymąsi kaime esame dėkingi Irenai ir Vytautui Ivinskiams, Zosei Batavičienei, už aukotas šv. Mišias – kapelionui R. Monstvilui, už įamžintas susitikimo akimirkas – Stasiui Užgaliui. Linkiu visiems kraštiečiams kuo geriausios kloties. Ir šį kartą nebesakau: „Iki naujo susitikimo!“ Bet gal?“