Rytoj – Rugsėjo 1-oji. Prasidės nauji ir galbūt iššūkių kupini mokslo metai. Žadvainių pagrindinės mokyklos matematikos mokytoja Loreta Osokina sako, kad rugsėjo laukia su nerimu: juk tiek nežinios, tiek neaiškumų. Tačiau, nepaisant visuomenei tekusių iššūkių, laikas teka savo vaga, o atėjęs ruduo skelbia, kad jau metas sugrįžti į mokyklas.
Svajojo būti
programuotoja, o tapo mokytoja
Ši Rugsėjo 1-oji mokytojos L. Osokinos gyvenime jau trisdešimt ketvirtoji, nors tapti pedagoge jaunystėje ji ir neplanavo – didžioji moters svajonė buvo dirbti programuotoja.
Loreta ne tik svajojo, bet ir ėjo savo pasirinkto tikslo link: po vidurinės mokyklos baigimo įstojo studijuoti matematikos į Vilniaus universitetą, o gavusi diplomą įsidarbino Kelmės skaičiavimo centre.
Tačiau programuotojos karjera tęsėsi neilgai. Ištekėjusi ir susilaukusi vaikelio, L. Osokina su šeima grįžo gyventi į tėviškę – Rietavą. Po vaiko auginimo atostogų – 1988 metais – gavo matematikos mokytojo vietą Žadvainių devynmetėje mokykloje. Jaunai mokytojai buvo paskirta baigiamoji klasė. „Buvo labai geri vaikai. Iki šiol, kai susitinkame, mane auklėtoja vadina. Tik labai keista matyti, kad mano mokiniai – jau pražilę vyrai“, – prisimena savo pirmuosius mokinius L. Osokina.
Mažos mokyklos privalumai
„Atsakinga, pareiginga mokytoja“, – taip matematikę apibūdina Žadvainių pagrindinės mokyklos direktorius Sigitas Kažukauskas. Šių savybių reikia visiems mokytojams, kaip ir kantrybės, gebėjimo rasti kelią į vaiko širdį.
Pasak L. Osokinos, Žadvainuose mokosi nuoširdūs ir geri vaikai, tik prie kiekvieno jų reikia savaip prieiti. „Mūsų mokykloje mokosi vaikai iš visos savivaldybės. Kai kurie turi elgesio sutrikimų, kai kurie ateina iš kitų mokyklų, nes nepritapo didelėje bendruomenėje. Kiekvienas individualus, savitas. Mokiniai dabar drąsūs – mokinio ir mokytojo tarpusavio bendravimas daug laisvesnis. Norint užmegzti su vaiku ryšį, būtina skirti jam daugiau dėmesio. Tai įmanoma tik mažesnėse mokyklose, kur visi matomi ir pastebimi. Man smagu, kad net tie, kuriems mokslai sekasi sunkiau, pas mus randa kur save realizuoti. Mokykloje labai daug dėmesio skiriama sportui, esame išugdę puikių sportininkų, gal vien todėl, kad laiku buvo pastebėtos jų stipriosios pusės. Dar vienas mažos mokyklos privalumas – net vasaros stovyklose vietų užtenka visiems, tad nė vienas nepaliekamas užribyje“, – kalba pedagogė.
Anksčiau mokytojus gerbdavo labiau
Turėdama visą pamokų krūvį Loreta auklėtoja nebedirba. Anot jos, būti klasės vadove – atsakingas ir nelengvas darbas. Reikia mokėti bendrauti ne tik su vaikais, bet ir jų tėvais, kas šiomis dienomis tikrai nėra paprasta. Anksčiau žmonės labiau gerbdavo mokytojus.
Kaip prisimena pedagogė, nuotolinis mokymas tapo iššūkiu ne tik mokiniams, bet ir mokytojams. Pirmiausia visiems teko apsirūpinti darbo priemonėmis, mokytis dirbti su programomis. Būta įvairiausių pasvarstymų, kad ne visi vaikai jungsis prie pamokų. Tačiau, kaip sako L. Osokina, sudėtinga buvo tik pati pradžia. Mokytoja džiaugiasi, kad matematikos pamokos praeidavo gana sklandžiai, o mokinių raginti prisijungti ir dalyvauti pamokoje itin ir nereikėjo. „Po pamokos atsijungdavau paskutinė. Dažnai būna, kad vaikas laukia, kol liks vienas, ir tik tada užduoda rūpimą klausimą. Taip ir „dingdavo“ pertraukos, bet smagu, kai mokiniai klausia, aiškinasi, nori suprasti“, – pasakoja mokytoja.
Gražiausia – grįžtamasis ryšys
Paklausta, kas sunkiausia pedagogo darbe, L. Osokina ilgokai svarsto: „Būna, kad ruošiesi, sugalvoji, kaip įdomiau pateikti informaciją, bet jau pamokos pradžioje kuris nors vienas vaikas ima ir sutrikdo darbinę atmosferą. Kol klasė nurimsta, kol vėl susikaupia darbui, laiko įdomesniam dalyko išdėstymui ir nelieka. Kartais nuvilia atsakomybės neturėjimas – mokykla išdalijo naujas planšetes, vadovėlius, o kai kuriuos atgavo sudaužytus, suplėšytus, išteptus. Tokia neatsakomybė, atsainus požiūris į mokyklos turtą nemaloniai stebina.“
Grįžtamasis ryšys – didžiausias mokytojo darbo privalumas. L. Osokina džiaugiasi sulaukianti iš vaikų padėkos žodžių, kad esami ir buvę jos mokiniai nepamiršta pasveikinti švenčių proga. Širdį džiaugsmo pripildo ir netikėtos staigmenos. Šią vasarą savo jubiliejinę sukaktį atšventusi mokytoja labai nudžiugo, kai, grįžusi į namus, prie durų rado puokštę su buvusios mokinės sveikinimu ir linkėjimais.
Kolegoms ir mokiniams linki nesusirgti
Rytoj – rugsėjis, ir mokytoja Loreta pradės dar vienus savo pedagoginio darbo metus. Sveikindami ją su artėjančia Mokslo ir žinių švente klausiame: „O jeigu laiko ratas atsisuktų atgal, kuriuo keliu pasuktumėte – mokytojos ar programuotojos?“ „Darbas mokykloje man patinka, bet, neslėpsiu, kažkur giliai viduje mano svajonė tebegyvena. Pasinaudočiau proga ir išbandyčiau save kaip programuotoją. Matyt, technologijos mūsų kraujyje – juk mano sūnus Julius dirba programuotoju“, – atsako matematikė.
Savo kolegoms, pedagogams, artėjančios Rugsėjo 1-osios proga Loreta linki gerų mokslo metų, kantrybės, o svarbiausia – niekam nesusirgti.
