Tik trejetą metų su šautuvu ant peties vaikštanti „Stumbro“ būrelio narė Ernesta Stankevičienė gyvena šalia Kripo giraitės, prie pat pietinio Plungės aplinkkelio. Pabendravęs su žavia, iškalbinga moterimi, supratau, jog ji neabejotinai yra susižavėjusi medžiokle. Gal ne tiek tuo, kad patiesia žvėrį, kiek buvimu gamtoje. Bet per tuos kelerius metus ir ne vieną trofėjų jau sumedžiojo.
Dažnas nusistebėtų, kaip čia nutiko, kad moteris tapo medžiotoja, juk tai labiau vyrų pomėgis? Tačiau moterų medžiotojų Lietuvoje jau yra apie pusę tūkstančio. Įkurtas Moterų medžiotojų klubas ir feisbuko grupė „Moterys medžiotojos“. Taigi nieko keisto, kad E. Stankevičienė pasuko žvėrių takais. Medžioja jos vyras Alvydas, sūnus Deividas, svainis Kazimieras Stankevičius. Apie 50 metų medžiotoju buvo vyro senelis a. a. Alfonsas Stankevičius, kelių dešimtmečių stažą yra sukaupęs ir vyro dėdė Rimantas Stankevičius. Žodžiu, visi giminės vyrai medžiotojai, o dabar jau – ir moterys.
„Nieko stebėtino, kad tapau medžiotoja, nes ne tik mano vyras, bet ir aš pati medžiotojų šeimoje augau. Tėveliui greitai bus 68-eri, o medžioja jau 40 metų, yra „Girėnų“ būrelio narys. Esu kilusi iš kaimo. Nuo pat vaikystės mėgstu gamtą, žaviuosi pamatytais žvėrimis. Tad medžioklė man, ko gero, įskiepyta.
Su vyru susipažinome prieš 25 metus. Jis medžioja nuo aštuoniolikos. Vyro senelis medžiotojas sakydavo: „Jeigu medžioklei trukdo darbas, reikia mesti darbą.“ Tie žodžiai man labai svarbūs. Nepatikėsite, susituokė vyro senelis su savo išrinktąja Zita ir pirmąjį vedybinio gyvenimo vakarą išėjo į medžioklę tykant. Medžioklė jųdviejų gyvenimui netrukdė. Jie nugyveno gražų amžių.
Tapti medžiotoja prieš trejetą metų paragino vyras, kuris yra „Stumbro“ būrelio vadovas. Nesispardžiau – pasiūlymas man patiko. Dabar vis laukiu šeštadienio, ypač kai prasideda medžioklės su varovais. Tai nuostabi diena! Iš mokslų parsiranda ir sūnus. Be to, turime puikiai medžioklėje dirbantį šunį – lietuvių skaliką. Jis irgi laukia šeštadienio.
Mudu su vyru dalyvaujame ir šaudymo varžybose. Tad laisvalaikį kartais leidžiame šaudykloje, taikydamiesi į skriejančias lėkštutes. Pernai mūsų moterų komanda Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos varžybose užėmė pirmąją vietą. Šiemet buvome antrosios.
Pirmasis trofėjus? Jo niekada neužmiršiu. Vieną dieną išlaikiau egzaminus ir gavau medžiotojo bilietą, o jau kitą dalyvavau medžioklėje tykant. Bokštelyje sėdėjau kartu su savo vyro brolio drauge Ieva. Ji kol kas tik varovė, bet turi tikslą tapti medžiotoja.
Jau buvo prietema, bet dar galėjai matyti šauti. Prie bokštelio atėjo didžiausias šernas. Mano šūvis buvo taiklus. Galiu pasigirti, jog jau keturis tokius esu paguldžiusi. Būrelio vyrai šmaikštauja, jog prie mano bokštelio tik kuiliai ateina. Esu ir stirniną ne vieną sumedžiojusi“, – pasakojo E. Stankevičienė.
Moteris, paklausta, gal jau patyrė kokių nuotykių, sakė, jog yra praradusi ne vieną galimybę iššauti. „Mes į medžioklę važiuojame ne dėl to, kad parsivežtume žvėrienos. Buvimas gamtoje, žvėrių stebėjimas yra didžiausias malonumas. Daug kartų šūvio nepaleidi į žvėrį. Medžioklėje atsipalaiduojame nuo kasdienybės, o noras medžioti tik stiprėja“, – pokalbį tokiais žodžiais baigė E. Stankevičienė.
Tikrai liūdna matyti kad Lietuvoj be jokio sąžinės graužimo yra žudomi gyvūnai ir dargi su pasididžiavimu, niekur spaudoje apie tai nerašo nes žino kad tai gali nuliūdinti daugelį, tame tarpe vaikus. Visam pasauly yra globojami gyvūnai, tačiau Lietuva dar ne greit išeis iš Akmens Amžiaus.
Ponia Regina. JUSU KATEGORISKA NUOMONE YRA AKMENS AMZIAUS. Aciu Pease 🙂