Mokydamasis Žemaičių Kalvarijoje, turėjau progos pavažinėti „rogučių traukiniu“. Tai buvo nešaltų, bet snieguotų dienų pavakariais arba net ir brėkštant. Mes, mokiniai, susirinkdavome pakapėje ant kalno. Greit ateidavo ir tie paaugliai, kurie nesimokė, bet per dieną padėdavo tėvams. Tai jie ir atsinešdavo stambių rogučių. Dažniausiai rišo po trejas. Sėdo kiek tik tilpo. Leidomės į miestelį, o čia – trys posūkiai, gatvė, žmonės…
Geresnės vietos nuotykiams nerasi. Mūsų laimei, tų nuotykių išvengėme. Nors tais laikais daug važinėjo arkliais, pėsčiųjų buvo žymiai daugiau – fortūna globojo savo „didvyrius”. Bent laikinai. Ji turbūt ir pasirūpino, kad vyresnieji atkreiptų dėmesį. Ir atkreipė – uždraudė. „Traukinys” buvo sustabdytas…
Kaip ten bebūtų, bet, parinkus tinkamą vietą, ši pramoga yra labai įspūdinga. Dargi suaugusiesiems!
***
Buvo toks įrengimas ant ledo, kuris sukyne vadintas, o tam entuziastingai ruoštasi iš rudens (neretai taip darė ir suaugę bernai).
Kur nors aptvinusioje pievoje ar net pačiame tvenkinio viduryje iš anksto įbesdavo ilgą ir storą kuolą. Žiemą jis apšaldavo. Reikalui esant, užmaudavo vežimo ratą, prie to rato pritvirtindavo kartį, o prie jos roges pririšdavo. Šventadienių pavakariais susirinkdavo mėgėjai. Vieni sėdėjo, kiti – suko. Kiek juoko, triukšmo…
Ir šiandien būtų neblogai tokiose rogėse pasisukti. O tai galima. Deja, tam dabar niekas neturi laiko. Visi skuba pasidaryti turtingi, bet linksmi – ne.
– Enam pašliukštėnietė!..
– Enam pasėsoktė ont leda!..
Tie ir panašūs raginimai kaimuose ir miesteliuose visai išnyko. Be pėdsako! Kinas ir televizorius įsibrovė į jaunimo buitį. Nyksta vandenys, grynas oras ir, žinoma, sveikata, natūralus klegesys. O kaip be to gyventi?!
Konstantinas BRUŽAS
(prisiminimus parašė 1970 m.)
Aldonos Kuprelytės nuotr.
