Brėkšta. Lesykloje ramu, jokio bruzdesio. Likę vakardienos trupinių, geras gabalas aplesiotų lašinių. Skubu papilti šviežių lesalų. Kas gi atlėks pirmieji, labiausiai išalkusieji?
Štai pasirodo didžiosios zylės. Gudruolės. Pirmiausia čiumpa išlukštentas saulėgrąžas. Įspraudžia sėklelę tarp kojų pirštų ir keliais snapelio gnybtelėjimais ją sudoroja. Netrukus į lašinukus įsisuka pora mėlynųjų zylių. Kiek paknebenusios, čiumpa po saulėgrąžą ir nulekia į krūmą saugiai sulesti. Kur buvę, kur nebuvę prisistato apie dvidešimt karklažvirblių, tarp kurių įsimaišę tik keli naminiai žvirbliai.
Toks nemenkas būrys vos telpa lesykloje. Pasičirškaudami, perskrisdami iš vienos vietos į kitą, įnirtingai lesa, žinoma, nepamiršdami vis apsidairyti, ar negresia pavojus.
Žvirbliai gurmanai ragauja lašinius. Skanu, matyt, nes peša iš visų jėgų.
Gyvenimas verda, bet staiga… purpt, ir lesykla – tuštutėlė. Šmėkšteli stambesnio paukščio siluetas, po to antras, trečias. Pasirodo kėkštai. Galvas sukišę lesyklon, lesalus semte semia savo stambiais snapais ir, užvertę galvas aukštyn, godžiai ryja.
Vidurdienį pasirodo paprastasis kikilis. Keistuolis toks, pasilikęs mūsų kraštuos pažiūrėti, kaip žiema atrodo. (Visi normalūs kikiliai skrenda į pietus, kur šilčiau.) Visas sustiręs pagriebia nelukštentą saulėgrąžą, vis maigo ją snapelyje, bandydamas įveikti lukštą. Deja, nepavyksta. Tada įninka lesti aliejumi suvilgytas kruopas. Laukiu pasirodant storasnapio sviliko ir žaliukių, kuriems išsilukštenti saulėgrąžas – juokų darbas. Žinoma, alkis juos atgena. Sviliko snapas, kaip maža gliaudymo mašinėlė, be perstojo darbuojasi, tik lukštai į šalis krenta. Jam nenusileidžia ir žaliukės, tik pastarosios aršiau kovoja tarpusavyje dėl maisto. Stebiu, kaip sodresnės žalsvos spalvos patinėlis, nutaisęs agresyvią pozą – pravėręs snapą ir kilstelėjęs sparnus – veja per arti jo besimaitinantį paukštį.
Šurmulys lesykloje nerimsta. Vieni paukščiai atskrenda, kiti išskrenda. Jau vakarėjant nuo lesyklos atsklinda keistas dunksenimas. Žiū, ogi ten didysis margasis genys lašinius taršo ir taip atsivėdėjęs kerta į juos snapu, kad net lesykla suvirpa.
Saulė jau netoli laidos. Žvilgteriu lesyklos pusėn. Kaži, ar dar liko per dieną nepasisotinusiųjų? Tuščia. Jau begręžiant žvilgsnį šalin, lyg iš po žemių ant lesyklos stogelio elegantiškai nutupia paukštvanagis. Ramiai apsižvalgo, bet, nepamatęs nei žvirblelio, nei zylelės, nuplasnoja savais keliais. Pasidžiaugiu, kad šįkart jam nepavyko ką nors pričiupti, nors ir suprantu, kad jo tokia dalia – misti kitais paukšteliais. Juk jis taip pat turi numalšinti alkį, jei nori išgyventi.Palydžiu paskutinius saulės spindulius už horizonto. Lesykloje daugiau niekas nebepasirodo. Suskaičiuoju mintyse, kiek gi paukščių rūšių čia lankėsi: ogi vienuolika! Smagu. Ką čia ir bepridursi.
Kas turite įrengę lesyklą, bet nesate atidžiau stebėję, kas joje vyksta, siūlau tam rasti nors keletą laisvų minučių. Tai puiki galimybė ne tik iš arčiau pažinti paukščių rūšis, jų elgseną, bet ir patirti malonių išgyvenimų.
G. SIDABRIENĖ
G. Sidabrienės nuotr.
