Tikriausiai nerastum medžiotojų, o ir šiaip gamta besidominčiųjų, kurie nežinotų kaimyniniame Telšių rajone esančio miškų urėdijos „Žvėrinčiaus“, kurį įkūrė Petras Dabrišius. Nuo senatvės numirė Petro meškinas Timofėjus, bet aptvertame miško sklype yra naujovė – paskui atvykėlius vaikštanti elnė.
Petras telefonu pasakojo, kad jis nusiveda į mišką savo elnę ir ji vaikščioja tarp laukinių elnių, o pakviesta sumanytu pašaukimu sugrįžta atgal. Taip per elnių rują, pasak „Žvėrinčiaus“ įkūrėjo, ji gali prie medžiotojo atvesti patiną.
Gali taip ir būti. Yra žinoma, kad kai kuriose šalyse taikomas toks medžioklės būdas – prijaukintas ar išaugintas žvėris atveda sumedžioti pageidaujamą žvėrį.
To man matyti neteko, bet Petras pademonstravo, jog tai įmanoma. Jis ant peties užsikabina šautuvą, ir einame į mišką pasivaikščioti. Elnė žingsniuoja iš paskos. Be jokios baimės prieina prie manęs, apuosto mano medžioklines kelnes – ant jų tikrai yra visokių kvapų.
Elnę į „Žvėrinčių“ atvežė Joniškio miškininkai. Girininkas aptiko per gimdymą mirusią patelę, o prie jos buvo prisiglaudusi jauniklė. Parnešė į girininkiją. Elnė užaugo tarp žmonių. Paskui buvo sumanyta ją įkurdinti „Žvėrinčiuje“.
Jeigu nežinote, tai vilkų „Žvėrinčiuje“ nebėra. Juos užpuolė ligos, niežai, nupliko ir išdvėsė. Buvusiame pilkių aptvare elnė dabar ir gyvena. Šernų irgi, kai atsirado maras, nebeleista laikyti. „Žvėrinčiuje“ yra keliasdešimt stumbrų, danielių banda ir kitų žvėrių bei paukščių.
