
Vilkų epopėja mano gyvenime prasidėjo maždaug 1985 metais, kai patiesiau pirmąjį pilkį. Tada vilkus medžiojo ištisus metus. Buvo gili žiema, sniego, kaip sakoma, iki tarpkojo. Savo medžioklės plotuose prie kelio aptikome devynių vilkų gaujos pėdas. Suskaičiuoti pavyko, kai pilkiai pasklido prie pakelės stulpelio šlapimu pažymėti savo teritorijos, nors iš pradžių atrodė, kad iki tos vietos ėjo tik vienas vilkas.
Pavaikščiojo pilkiai aplink tą stulpelį, o už kokių 20 metrų vėl pėda į pėdą nužingsniavo į mišką. Iškart suorganizavome vilkininkų kompaniją, net iš kaimyninių būrelių vėliavėlių prisirinkome. Patraukėme aiškintis, kur pilkiai apsistojo dienoti. Nustatėme, kad vilkai iš vieno miško perėjo kanalą, sulindo į miškelį. Kaip mums atrodė, pėda į pėdą ėjo visa gauja. Tą mišką ir apdėjome vėliavėlėmis.
Varyti išsiruošė du varovai. Stovėjau vidinėje miško pusėje, gal 20 metrų už vėliavėlių. Taip liepė vyresni medžiotojai. Tarp medžių pamačiau paršmėžuojant vilką. Ėjo gal 50 metrų atstumu palei vėliavėles. Nutaikęs momentą, paleidau šūvį. Pamačiau, kad pabėgęs keliasdešimt metrų nugriuvo. Aš nejudėjau iš vietos – laukiau kitų vilkų. To vilko pėdomis parėjo varovas ir paaiškino, kad tik vienas tebuvo. Nepatikėjau.
Netrukus viskas paaiškėjo. Pasirodo, aš sumedžiojau suaugusią vilkę, o visa gauja liko gretimame miške. Po mano šūvio pilkiai padrikai išrūkę į kitą mišką. Na, čia medžioklė, o dar turi reikalą su gudragalviais vilkais.
O dabar skaitykite apie tai, kuo aš ilgai netikėjau, bet priėjau prie nuomonės, jog galėjo taip būti.
Prie pat Vilkaviškio savo namuose medžiotojas Andrius Rapalas įkūrė medžioklės muziejų. Per jo atidarymą buvo daugybė medžioklės mėgėjų. Būrelis sustojo prie ant sienos kabančios vilko galvos. Vienas ir ėmė dėstyti, jog buvę taip – aptiko sniege į nedidelį mišką įėjusio vilko pėdas. Iš karto medžiokliai apstojo tą miškelį. Varyti patraukė tik vienas. Pėdsakais priėjo prie pat storo medžio. Aplink jį vilko pėdos ir nubėgta į šoną. Pėdomis priėjo prie kito medžio – vėl pėdos aplink jį ir nubėgta į šoną. Taip tas varovėlis malėsi ilgai po mišką ir staiga pamatė, kad stačias vilkas, remdamasis užpakalinėmis kojomis, šonu žirglioja aplink medį. Varovas suvokė, jog pilkis taip daro, kad jį apgautų.
Pasikvietė dar porą varovų, ir vilkas buvo išvarytas šūviui. Tai štai kaip buvo. Nori – tikėk, nori – ne.