Budrikių kaime esanti Selvinijos ir Algirdo Griguolų sodyba šiemet išrinkta tvarkingiausia ir gražiausiai Rietavo seniūnijoje tvarkoma sodyba. Kol vasara dar neišėjo, kol gėlių žydėjimas pačiame gražume, suskubome aplankyti budrikiškius ir pasidžiaugti jų darbščių rankų sukurtu grožiu. Kontaktų neturėjome, tad susitikimo iš anksto nesuderinome. Laimei, kaip ir tikėjomės, šeimininkę radome namuose, tiksliau – gėlynuose, kauptuku kovojančią su nematomomis piktžolėmis.
„Kuo daugiau dirbi, tuo daugiau nori“
Darbštumas – savybė, būdinga visiems gražių sodybų šeimininkams, nes, prižiūrėdami gėlynus, alpinariumus ar pjaudami išpuoselėtas vejas, į laikrodį jie nežiūri ir darbo valandų neskaičiuoja. Kaip neskaičiuoja ir pinigų, išleistų dekoratyviniams medeliams, gėlių sodinukams ar kokioms kitoms sodybos puošmenoms. Budrikiškei S. Griguolienei aplinkos priežiūros darbai – lyg antraeilės pareigos, nes diena ir prasideda, ir baigiasi sukinėjantis po namus juosiantį sklypą.
„Man tai ne darbas, o atgaiva grįžus iš po darbo baldų gamykloje. Poilsis ir galvai, ir akims. Net neįsivaizduoju, ką reikėtų per dienas veikti, jeigu nepuoselėtume aplinkos. Tai jau tapo mūsų šeimos gyvenimo būdu“, – kalbėjo moteris.
Sodybą Budrikiuose Selvinija su vyru Algirdu nusipirko maždaug prieš dvidešimt metų. Atsikelti iš Plungės, kurioje gyveno, nusprendė ne vien todėl, kad čia buvo įsikūrę Algirdo tėvai. Patiko tai, kad gyvenvietė yra netoli Rietavo, visai šalia pagrindinio kelio. Nei senas namas, nei apleistas sklypas sutuoktinių negąsdino.
„Pirmąkart apžiūrinėdama sodybą jau žinojau, kad iškirsime senus vaismedžius, vaiskrūmius, išnaikinsime daržus, išlyginsime sklypą ir įrengsime gėlynus“, – prisiminė budrikiškė.
Įsigiję sodybą ne tik remontavo namą, bet ir tvarkė aplinką. Pradžioje atsirado vienas gėlynas, paskui – kitas. „Kuo daugiau dirbi, tuo daugiau nori“, – neslėpė Selvinija.
Idėjų puoselėti savo sklypą nei internete, nei žurnaluose neieškojo. Kurdama kiemo dizainą, pasikliovė savo supratimu ir dukros Dovilės patarimais. Pasitardamos abi sodino gėles, pirko dekoratyvinius medelius. Jeigu per laiką suprasdavo, kad kuris augalėlis tarp kaimynų nepritapo, parinkdavo jam naują, tinkamesnę, vietą. Pirmuosius, dar prieš dvidešimt metų įrengtus gėlynus dabar jau tenka perdaryti: performuoti, apsodinti naujais augalais, nes kai kurie jau spėjo nugyventi savo gyvenimą, kiti per daug išsiplėtė, treti nudegė saulėje.
Sodybos šeimininkė neslėpė labai mėgstanti karpyti dekoratyvinius medelius: „Paimu į rankas žirkles dar nežinodama, kaip noriu tują, kadagį ar kalninę pušelę apkirpti, bet žinojimas savaime ateina, pats medelis pasufleruoja, ką turėčiau daryti.“
Mėgsta daugiametes gėles ir akmenis
Gėlynuose vyrauja daugiametės, nuo seno lietuviškuose darželiuose auginamos gėlės – lelijos, vilkdalgiai, margalapiai, gvazdikėliai, bergenijos, levandos, astrai. Savo vietą žaliaskarės eglės pavėsyje suradęs džiaugiasi vešlus papartis, šalia fontanėlio pridengusi lapais akmenis pažeme raitosi gebenė. Į aplinką puikiai įsikombinuoja varpiniai augalai, spalvų želdynui suteikia ryškiai geltonuojantys serenčių žiedai, vazonuose augančios pelargonijos.
Tarsi tvirčiausias mūras sklypą juosia vešliai suaugusi tujų eilė. Kaip pasakojo S. Griguolienė, gyvatvorė buvo pasirinkta ieškant ekonomiškiausio sprendimo įrėminti sodybą. Pirko visiškai mažyčius sodinukus. Puoselėjo, prižiūrėjo. Dešimt metų prireikė, kol augalai suaugo, suvešėjo. Dabar kantrybės vaisiai akivaizdūs – tujos ne tik gražiai atrodo, suteikia sodybai privatumo, bet ir nuo dulkių apsaugo.
Griguolų šeimos sodyboje labai daug akmenų. Jais puoštos gėlynų, dekoratyvinių kadagių kompozicijos, įrengti akmeniniai takeliai, kas suteikia aplinkai natūralumo.
„Jei galėčiau, visus akmenis į sodybą suneščiau. Kiekvienas gražesnis akmenėlis širdį šildo, jam, kaip ir augalui, ieškau tinkamiausios vietos. Dabar, žinoma, yra įvairiausio akmens skaldos, gražiausio mulčio, tad dekoruojant gėlynus galima rinktis. Tik turėk pinigų. Anuomet, kai mes pradėjome tvarkytis, tokio pasirinkimo nebuvo. Pirkdavome žvyrą ir išsijodavome iš jo akmenukus“, – pasakojo budrikiškė.
Daržas ir sodas –
už tujų gyvatvorės
Nors žvalgantis po kiemą daržo nematyti, saulėje džiūvančios svogūnų galvos išduoda, kad sodyboje esama ne tik gėlynų. Paaiškėja, kad daržas įkurdintas už tujų tvoros. Ten pat auga ir vaismedžiai, įrengtas šiltnamis.
„Kaip kaime be daržo? Tuo labiau kad žemės viskam užtenka – namų valdos sklypas maždaug 30 arų. Mūsų kartos moterys įpratusios viską pačios užsiauginti, žiemai daržovių užsimarinuoti. Marinuoju ir aš. Viską, ko vasarą nesuvalgome, – į stiklainius, žiemai“, – kalbėjo Selvinija.
Nudirbti visų darbų moteris viena nespėtų, jei ne pagrindinė jos padėjėja ir patarėja kartu gyvenanti dukra Dovilė. Neapsieinama ir be vyriškų sutuoktinio Algirdo rankų pagalbos.
Grožio puoselėjimas –
tai nesibaigiančios investicijos
S. Griguolienė atvirauja: aplinkos priežiūra – tai nesibaigiančios investicijos. Juk kasmet atsiranda vis gražesnių medelių, nematytų augalų. Ir visko taip norisi: „Medeliai, ypač dekoratyviniai, labai brangūs. Perkant reikia pagalvoti. Būna, kad, važiuodamos su dukra į turgų, pasižadame jokio augalo nepirkti. Bet sunku praeiti pro tą vietą, kur jais prekiaujama. Užsukame, kaip sutariame, tik pažiūrėti… o išeiname jau ką nors rankose nešdamos.“
Anūkai – džiaugsmas kasdieninis
Kasdienę džiaugsmo dozę seneliai gauna iš anūkų – aštuonmečio Dovo ir septynmetės Faustos. Juk tik jų dėka išsiruošiama prie ežerų ar trumpam nuvažiuojama prie jūros į Palangą. Na, o kol mama su močiute rankas suleidusios į žemę, mažieji siaučia ant batuto ar supasi jiems įrengtose sūpynėse.
Tą dieną, kai lankėmės budrikiškių sodyboje, Dovilė su vaikais buvo išvykusi pas Norvegijoje dirbantį vyrą. Selvinija labai apgailestavo, kad jos nesutikome: „Dovilė būtų mokėjusi jums viską papasakoti, aprodyti.“
Puikiai viską apžiūrėjome ir pačios šeimininkės lydimi, o ir žodžių daug nereikėjo – juk darbščių rankų sukurtas grožis kalba pats už save.
