Iveta Silkauskaitė šiuo metu didžiąją dalį laiko praleidžia sostinėje – čia studijuoja, tačiau, vos tik pasitaiko proga, ji mielai skuba į gimtuosius Alsėdžius, kur jos laukia taip pat nemažai įdomios veiklos. Mergina yra aktyvi Alsėdžių bendruomenės narė, visi ją pažįsta kaip puikią dainininkę. Gimtinėje Iveta žinoma ir kaip jaunoji šaulė, turinti itin taiklią akį ir gebanti gerai šaudyti. Alsėdiškė neslepia – galimybė priklausyti Lietuvos šaulių sąjungai jai suteikė puikios patirties, padėjo susiformuoti jos asmeninėms vertybėms. Skaitytojus kviečiame susipažinti su šiuo jaunu žmogumi.
– Iveta, kokiu ritmu šiandien sukasi Tavo gyvenimas? Didžiausias dėmesys – studijoms?
– Šiuo metu daugiausia laiko skiriu darbui ir studijoms. Esu Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto ketvirtakursė, studijuoju duomenų mokslą.
– Nors išvykai studijuoti į sostinę, tačiau gimtųjų Alsėdžių nepamiršti. Esi aktyvi vietos bendruomenėje. Papasakok apie savo veiklą ir buvimą čia.
– Kadangi mama jau daugelį metų dirba kultūros namuose, tai ir aš nuo mažens kartu eidavau į visus renginius ir koncertus. Turbūt didžiausias įsitraukimas būtų siejamas su muzika. Kvartetas, kartais orkestras, kapela, choras ir panašiai, kur reikia, ten stengiuosi būti.
– Kodėl Tau svarbu neprarasti ryšio su gimtu miesteliu? Juk ne be reikalo nusipelnei Alsėdžių gimnazijos jubiliejinės šventės metu įsteigtos nominacijos „Už meilę kraštui ir muzikai“.
– Tai pirmiausia yra vieta, kurioje užaugau. Kiekvienas kampelis turi savo istoriją ir yra apipintas prisiminimais. Visada smagu ir gera grįžti į tokią aplinką ir džiaugiuosi, kai pakviečia kur nors dalyvauti, pakoncertuoti, pabūti, pakalbėti, nes tada tikrai pasijaučiu dar vis laukiama ir reikalinga.
– Kodėl Tu, būdama matematikė, taip myli muziką? Jei neklystu, o ir pati štai užsiminei, kad dalį savo laiko skiri Alsėdžių kvartetui?
– Sunku atsakyti. Ne visada taip buvo. Pamenu, kaip pirmais metais buvo sunku muzikos mokykloje ir kaip vienu metu norėjau viską mesti. Bet su tuo susiduria labai daug vaikų. Šį trumpą etapą „prakentėjus“ ateina kitoks supratimas. Svarbiausia atrasti, kas patinka pačiam. Man dažniausiai tenka susidurti su dainavimu. Ir taip, dabar neretai pakoncertuoju ir su kvartetu, kuris šiais metais jau tapo netgi kvintetu. Tokia veikla iš dalies yra kasdienybės paįvairinimas, bet apskritai muzika labai padeda viską išjausti ir suaštrina emocijas.
– Tau puikiai yra pažįstama Lietuvos šaulių sąjunga. Mokydamasi Alsėdžių gimnazijoje priklausei jauniesiems šauliams. Kas Tave paskatino įsijungti į šią organizaciją? Kas labiausiai įsiminė iš to laikotarpio?
– Prisijungiau jau gana seniai, maždaug 2012–2013 metais. Paskatino dabartinis Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės vadas Julius Svirušis, kuris tuo metu dirbo mokykloje.
O prisiminimų yra labai daug. Turbūt vieni smagiausių būtų iš jaunųjų šaulių pakopinių stovyklų (jaunieji šauliai gali įgyti 4 pakopas, važiuoja į stovyklas, rašo testus, mokosi šaudyti, gilina teorijos ir praktikos žinias – tai kaip kursai), kuriose nors neretai ir būdavo sunku, bet man kaip mėgstančiai varžytis buvo puiki vieta įvertinti savo gebėjimus, išbandyti jėgas ir galimybes, pabandyti įsikūnyti ir į būrio ar skyriaus vado poziciją, prisiimti atsakomybę už kitus, planuoti.
Negaliu nepaminėti ir parašiutininkų stovyklos, kurioje gavome progą šokti su parašiutu ir pamatyti viską iš aukštai. Teko ir pačiai mokytis susidėti parašiutą ir po to su juo atlikti šuolį. Neneigsiu, jog kai mums pasakė, kad dabar su tais parašiutais ir šoksime, tikrai apėmė baimė, ar tik ko nepraleidau..
– Kodėl naudinga būti šauliu? Ką Tau davė ši patirtis?
– Visų pirma davė labai daug naudingų įgūdžių. Šaudymas, išgyvenimo įgūdžiai, topografija, orientavimasis, pirmoji pagalba – niekada negali žinoti, kada tau gali to prireikti.
Antra – tai labai formuoja tavo mąstymą. Tai ir atsakomybė, ir patriotiškumas, ir darbas komandoje, ir daugelis kitų dalykų.
Trečia – žmonės, pažintys ir bendrystė, kuri sieja visus narius. Ne veltui yra sakoma „broliai ir sesės šauliai“.
– Ar vis dar priklausai šiai organizacijai?
– Taip, baigusi mokyklą nusprendžiau, kad ir toliau noriu būti šios organizacijos dalimi. Nors dabar jau rečiau galiu įsitraukti į įvairią veiklą (dėl ko man labai liūdna ir gaila).
– Šiandienos Ukrainos karo aktualijų kontekste turbūt tenka susimąstyti apie tai, kas būtų, jeigu būtų… Ką Tu, kaip šaulė, galvoji apie krašto gynimą, o gal tai – daugiau gyvenime patyrusių žmonių reikalas?
– Turbūt dabar kaip niekada tenka susimąstyti ir galiausiai suprasti, kad pilietiškumas, patriotiškumas ir bent jau baziniai įgūdžiai yra esminiai. Nemanau, kad tai tik gyvenime patyrusių žmonių reikalas. Juk karas apima viską, ne tik karius, siaubingai paliečia ir civilius gyventojus, jų namus, aplinką. Nesakau, kad kiekvienas žmogus turi mokėti šaudyti, bet tikrai kiekvienas turime žinoti, kaip elgtis ištikus tokioms kritinėms situacijoms ir kaip galėtume prisidėti.
– Ar laikai save pilietišku žmogumi? Apskritai, kaip manai, ar dabartinį jaunimą jaudina tokios temos kaip patriotiškumas, meilė savo kraštui, domėjimasis valstybės aktualijomis ir pan.?
– Tikrai laikau save pilietišku žmogumi. Taip pat manau, kad ir dabartiniam jaunimui nėra tolimos tokios temos kaip patriotiškumas ir meilė savo kraštui. Aišku, sunku kalbėti apie visus apskritai. Ukrainos karo pradžioje buvau Vilniuje, ėjau kartu su visais prie Rusijos ambasados ir šaukiau „Slava Ukraini!“ Mane supo labai daug jaunų žmonių, tada tikrai pagalvojau, kad jei galim susivienyti dėl kitos valstybės, esant reikalui, susivienytume ir dėl savosios.
– Kas Tau buvo ar yra pavyzdys, kuris skiepijo pagarbą savo kraštui? Kas, Tavo manymu, formuoja žmogaus požiūrį į savo valstybę: šeima, mokykla ar …?
– Turbūt vienas pirmesnių buvo Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės vadas Julius Svirušis, jo paskatinimas prisijungti prie Lietuvos šaulių sąjungos tikrai atvėrė daug galimybių. Tačiau ir šeimos požiūris, supanti aplinka neleido galvoti kitaip. Pagarba ir meilė gimtam kraštui neatsiejama tiek nuo mokyklos (Alsėdžių gimnazijos), kurią lankiau, tiek nuo šeimos vertybių.
Žmogaus požiūrį labiausiai ir formuoja jį supanti aplinka, o ypač tai, kokioje aplinkoje jis užaugo.
– Dėkoju už malonų pokalbį.
