Šaltokas 1944 metų kovo 4 dienos vakaras. Nutilo ingreso šurmulys, išsivažinėjo, išsivaikščiojo svečiai. Vyskupas Vincentas Borisevičius, stovėdamas prie ištuštėjusios vyskupų rūmų svetainės lango, žvelgia į vis labiau nakties tamsos gaubiamą katedrą… Jis – Telšių vyskupijos vyskupas ordinaras.
Tai turėjo būti itin džiugi diena… Vyskupo veidu perbėga nerimo ir skausmo šešėlis, ir dvasininkas suklumpa maldai. Antrasis pasaulinis karas, lyg viesulas 1940 m. birželio 15 d. įsiveržęs į Lietuvą, toliau siautėja, vėl frontas iš Rytų artėja prie Lietuvos, okupantai keičia vieni kitus. Kas laukia Lietuvos? Vyskupas gerai supranta bolševikinę rusiškojo komunizmo ideologiją ir jos padarinius, apie tai jis jau įspėjo žmones savo pirmajame ganytojo laiške dar 1943 m. rugpjūčio 3 d., primindamas jiems per pirmuosius sovietų okupacijos metus išžudytus ir ištremtus lietuvius bei sovietų planus išvežti į Sibiro gilumą dar daugiau mūsų šalies žmonių: „Turint visa tai galvoje, rodos, komunizmas neturėtų niekam patikti. Deja. Tam nelemtam komunizmui dar yra pritariančių ir tikinčių bolševikų pažadais. Reikia stebėtis tokių žmonių sužvėrėjimu ir išsigimimu. (…). Turint galvoje tokias baisenybes, rodos, žmoniško jausmo turėtų pakakti, kad išsižadėtų bolševizmo.“ O dabar karo frontas vėl nenumaldomai artėja prie Lietuvos, Borisevičiaus veidu nuslenka tamsus nerimo šešėlis, nakties valandos ištirpsta maldoje…
1944 m. vasara siaubinga: Lietuvą iki Šiaulių jau užėmusi Raudonoji armija, Žemaitijoje padėtis kritiška, nes iš rytų ir vidurio Lietuvos traukdamiesi nuo raudonojo maro į Žemaitiją plūsta pabėgėliai, tikėdamiesi iš čia patekti į Vokietiją. Hitlerininkai vėl užėmė kunigų seminariją ir joje įkūrė karo ligoninę. Rudens pradžioje į savo Alma Mater sugrįžę seminaristai glaudžiasi vyskupų rūmuose ir mieste. Visus kankina baisi nežinia. Netrūksta vargo spaudžiamų žmonių vyskupų rūmuose, kai kurie karo pabėgėliai su ašaromis akyse pasakoja vyskupui Borisevičiui, kaip dažnai jiems atsisakoma padėti: pamaitinti, apnakvindinti, duoti vaikams pieno, pakeisti sulūžusį vežimo tekinį arba už suteiktą paslaugą reikalauja realybės neatitinkančio užmokesčio… Skausmas veria Borisevičiui širdį, klausantis tokių karo pabėgėlių liudijimų.
Ilgėjančios rudens naktys lyg žvakė vis tirpsta karštoje vyskupo Vincento maldoje, Viešpaties artumoje jis ieško atsakymų į laiko iššūkius. Pasitaręs su vyskupu Pranciškumi Ramanausku, įkuria Telšiuose Vyriausiąjį šelpti pabėgėliams komitetą, ragina kunigus parapijose steigti Nukentėjusiems nuo karo šelpti komitetus ir su parapijiečiais visu nuoširdumu imtis karo pabėgėlių šelpimo veiklos, primindamas Šventojo Rašto žodžius: „Kas duoda beturčiui, tam nieko netrūks; kas niekina prašantį, kęs skurdą“ (Patar. 28,27).
1944 m. rugsėjo 21 d. Vincentas Borisevičius siunčia Telšių vyskupijos kunigams ir tikintiesiems ganytojo laišką, primindamas svarbiausią Dievo įsakymą: „Mylėsi Viešpatį savo Dievą (…), o savo artimą kaip pats save“, su skausmu konstatuodamas, kad „šiandien, kada ypač pastarajam įsakymui yra didelė galimybė pasireikšti, o tuo tarpu taip daug jam nusikalstama (…). Turiu žinių, kad mano dieceziečių esama gerų ir gailestingų, kad žmones, atvykusius iš kitų Lietuvos kampų, ne tik priglaudžia, bet juos pagal išgales gelbsti. Jiems padeda maistu, gelbsti ligoje, rūpinasi kitais gyvenimo reikalais. Bet, deja, turiu ir labai liūdnų žinių. Atvykusių savo brolių lietuvių nepriima nakvynėn, susirgusias moteris leidžia vargti daržinėje. Jei ateivis paprašo bulvių, duonos ar daržovių, keliamas klausimas: „Kokį daiktą man galėsi duoti?“ Ir vyskupas primena: „Tuo tarpu mes turime svarbų įstatymą paprastą vargšą sušelpti, tai ką gi bekalbėti apie karo nelaimės ištikusius, kurie be mūsų pagalbos turės atsidurti mirties pavojuje. Klausykime, ką sako Viešpats Dievas jau Senajame Įstatyme: „Nestigs beturčių tavo gyvenamoje žemėje; todėl aš tau sakau atidengti ranką savo nuskurdusiam broliui ir beturčiui“ (5Moz. 15,11). Tai aiškus Dievo įsakymas, už kurio laužymą laukia Viešpaties Dievo ištarmė, kurią pasakys Išganytojas teismo metu: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį…, nes aš buvau išalkęs ir jūs manęs nepavalgydinote“ (1Kor. 6,10). Vyskupas ragina žmones ir karo siaubo akivaizdoje išlikti žmonėmis, Dievo vaikais, branginti gerą savo vardą: „Tai daryti reikalauja ne tik amžinasis atlyginimas: laimė ar nelaimė, bet ir tavo paties geras vardas, kad tavęs nelaikytų šykštuoliu. Čia ir vėl paklausyki, ką sako Dieviškoji išmintis: „Velyk geras vardas, kaip daug turtų.“
Ištikimybę Dievui ir savo įsitikinimams netrukus teko paliudyti ir pačiam Vincentui Borisevičiui. Vyskupas nepasitraukė į Vakarus, liko su savo vyskupijos žmonėmis, liko ištikimas Dievui ir Tėvynei ir už tai 1946 m. vasario 5 d. suimtas ir po ilgų tardymų, kankinimų sušaudytas NKGB kalėjime Vilniuje 1946 m. lapkričio 18 d.
Ieškodami atramos šiame svyruojančiame pasaulyje, kai karo viesulas vėl negailestingai įsiveržė į Europą, į Ukrainą, gręžiamės į istoriją, kurioje iškyla patrioto ir humanisto, besiremiančio Dievu ir ypač Kristaus atneštąja broliškumo ir atleidžiančios meilės idėja, pranašiška vyskupo Vincento Borisevičiaus asmenybė. Šių metų lapkričio 23 dieną sukanka 135 metai nuo jo gimimo. Šviesaus atminimo Šventojo Rašto vertėjas į lietuvių kalbą žemaitis prel. prof. Antanas Rubšys yra pastebėjęs: „Pranašai – Dievo tautos sąžinė (…). Pranašai praneša, kad Dievas yra ir kuria dabar, nes yra pašaukti iš Dievo šaukti žmogų apsispręsti dabartyje, kuriant ateitį kartu su Dievu (…). Istorija – dviakė, įvykiai turi ir datą. Savyje įvykis – aklas, o žodis savyje – tuščias (…). Pranašai žodžiu iš Dievo nusako įvykio prasmę. Jie reiškėsi pervartos ir lūžių – istorinių suiručių – metais (…). Pranašai primygtinai kalba apie poreikį klausytis ir grįžti prie Kūrėjo, kviečiančio kūrinį priimti savo trapų, bet orų žmogiškumą be perstojimo judančioje nuosprendžio kryžkelėje.“
Ganytojo laiške V. Borisevičius atskleidžia artimo meilės svarbą, jis ragina ir mus apsispręsti ir kurti ateitį su Dievu, nelikti abejingais stebėtojais, o daryti viską, kas mūsų jėgoms, kad padėtume paprastajam, menkajam, karo ar gyvenimo sąlygų, nelaimių, vienišumo ar nusivylimų prislėgtajam žmogui, kad išsaugotume savo orų žmogiškumą gyvenimo kryžkelėje.
