Ko gero, daugeliui išgirdus onkologinės ligos diagnozę, galvoje sukasi milijonas minčių ir klausimų: „Kodėl aš? Kaip gyventi toliau? Kiek man liko?“ Su visu tuo kažkaip reikia susigyventi. Kaip sako stalgėniškė Vida Gasauskienė, apie tai reikia kalbėtis su tokio pat likimo žmonėmis, dalytis informacija, nešti žinią, jog nesi vienas. Praėjusių metų spalio viduryje į pirmą asociacijos „Onkologinės ligos draugas“ organizuotą susitikimą rinkosi šią Dievo rykštę pajautę žmonės iš Plungės ir Rietavo.
Istorijos pradžia
Plungės rajono Stalgėnų kaimo gyventoja V. Gasauskienė pagal išsilavinimą – slaugytoja. Bet, kaip sakoma, liga nežiūri nei į padėtį visuomenėje, nei į amžių, nei į einamas pareigas. Pirmą kartą su situacija, kai reikėjo kovoti dėl savo gyvybės, išmokti susitvarkyti su užklupusiomis emocijomis, moteris susidūrė prieš 20 metų. Tiesa, tada stalgėniškė vadavosi ne iš onkologinės ligos gniaužtų.
Su onkologine liga V. Gasauskienė susidūrė prieš šešerius metus. Kadangi buvo „paskendusi“ darbe, o laisvu laiku keliaudavo, fotografuodavo, atkreipti dėmesį į savo sveikatą nerado laiko. Pirmieji onkologinės ligos požymiai – svorio kritimas, stalgėniškės žodžiais tariant, net nudžiugino. „Apsidžiaugiau, pagalvojau, jog tai dėl darbo. Džiaugiausi, kad reikia mažesnių rūbų. Rudenį susirgau plaučių uždegimu, sirgau ilgai ir sunkiai. Po to pradėjo dingti jėgos, pradėjau jaustis vis blogiau, atsirado kažkokių nepaaiškinamų skausmų. Darbe juokaudavau, kad jaučiu, jog dygsta sparnai, bet nežinau, iš kurios vietos. Atėjo ta diena, kai nusprendžiau nueiti pas gydytoją ir sužinoti, kas vyksta“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Net ir išgirdusi šeimos gydytojos rekomendaciją apsilankyti pas onkologą stalgėniškė nesupanikavo.
Pirmuosius nerimo daigelius V. Gasauskienė pajuto vykdama darytis echoskopijos ir į gydytojo kabinetą žengė jau ne tokia tvirta, o išgirdus, jog krūtyje aptiktas darinys – užplūdo jausmai. Tiesa, iki pat paskutinės minutės, kai iš onkologo išgirdo ligos patvirtinimą, tikėjosi, jog įvyko klaida. Kol laukė biopsijos procedūros, spėjo ir sutartį su Dievu sudaryti. „Mintyse sakiau: „Pasiderėkime. Tikrai padarysiu viską, ką tu man siūlysi, bet duok man šansą ateičiai“, – prisiminė moteris.
Gailesčio nereikia
Grįžus žinią reikėjo pranešti namiškiams. Nuo to momento prasidėjo dar sunkesnis laikotarpis, nes apie ligą niekam daugiau nesakė. Tik gavusi tyrimų rezultatus V. Gasauskienė apie tai papasakojo viduriniajai seseriai. Moteris džiaugėsi, jog iš artimiausių žmonių sulaukė tik palaikymo ir padrąsinimo, raginimo nenuleisti rankų ir nepiešti visko juodomis spalvomis. Mama ir jaunesnioji sesuo apie ligą sužinojo tik po trejų metų. Kaip paaiškino pašnekovė, kadangi tuo pat metu onkologinė liga užklupo kitą artimą žmogų, nenorėjo dar labiau skaudinti mamos. Tačiau dabar moteris įsitikinusi, jog tylėti nereikia, reikia rasti laiko apsikabinti ir nuoširdžiai pasikalbėti.
Pasak V. Gasauskienės, grįžus namo geriau nebuvo, galvoje sukosi daug minčių, užklupdavo savigaila. Bet, stalgėniškės žodžiais tariant, liga jai pateikė gyvenimo pamoką ir suvokimą, koks svarbus laikas. „Per skubėjimą neprisimename, kada paskutinį kartą kalbėjome su mama, kada paskutinį kartą paskambinome artimiesiems. Dabar aš gyvenu šia diena. Atsikeli ryte ir pasidžiaugi, jog tu gyveni, vakare eidamas miegoti, vėl padėkoji, kad tau leido pragyventi šią dieną. Tokiais momentais supranti, koks trapus gyvenimas“, – kalbėjo stalgėniškė.
Moteris pastebėjo ir tai, kad daugelis žmonių skambina ar rašo ne tiek norėdami nuoširdžiai pasikalbėti, kiek pasmalsauti. „Tuo metu esi jautrus, sugeri visus žmonių žvilgsnius. Būdavo toks jausmas, kad žinantys apie ligą tau jau uždegė žvakę ir tavo gyvenimas baigtas, – samprotavo stalgėniškė. – Pastebėjau, kad tokiose situacijose nemokame kalbėtis.“
Tad kaip kalbėtis su žmogumi, susidūrusiu su onkologine liga? Anot pašnekovės, onkologiniams ligoniams nereikia gailesčio, jiems reikia supratimo: „Nereikia stengtis pasakyti kažko įmantraus, kartais reikia tik pabūti šalia, pasėdėti ar atėjus atlikti kokius nors namų ruošos darbus. Ypač jokios vilties neteikia pasakymas: „Viskas bus gerai.“ Koks „gerai“, jei neturi jėgų? Kai bendrauji su onkologiniais ligoniais, supranti, kas jiems svarbu. Mums reikia, kad mus keltų, o ne gramzdintų.“
Tikslas – nešti gerąją žinią
Pradėjusi gydymą V. Gasauskienė ėmė ieškoti to supratimo, tokio pat likimo žmonių susitikimų Plungės rajone, tik paieškos buvo bevaisės. „Kažkodėl viskas vyksta Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje. O ką daryti tiems, kurie negali ten nuvažiuoti?“ – retoriškai klausė moteris. Pasak jos, tos paieškos suvedė su Virginijumi Šauliu, o pažintis su juo atvedė iki spektaklio „Nenugalėtieji“. „Spektaklis – onkologinių ligonių istorijos. Ten niekas neišgalvota, ten tikros emocijos ir jausmai. Labai norėtųsi atvežti spektaklį plungiškiams, jei tik atsirastų rėmėjų“, – pasidalijo mintimis stalgėniškė.
Prakalbus apie asociacijos įsteigimą V. Gasauskienė neslėpė, jog ji gyvuoja apie ketverius metus, jos pradžia – Vilniuje. „Visada su pavydu žiūrėjau. O bendraudama su žmonėmis išgirsdavau, kad nėra kur ateiti, su kuo pabūti, pasikalbėti. Taip tas poreikis ir kaupėsi“, – pasakojo stalgėniškė. Pablogėjus asociacijos vadovės sveikatai, jos vairą perėmė V. Gasauskienė. Tiesa, kaip pati sakė, iškart įspėjo, jog komunikacija vyks su visais, bet asociacija persikels į Žemaitiją.
Kaip ir minėta, pirmasis „Onkologinės ligos draugo“ susitikimas įvyko praėjusių metų spalio viduryje. Ir, kaip teigė asociacijos vadovė, labiausiai nudžiugino, kad susirinkusieji jau pažįsta vieni kitus, kad kalbėta ne apie ligą, o apie paprastus gyvenimo dalykus. „Asociacijos tikslas – nešti žmonėms gerąją žinutę, dalytis gyvenimiškąja patirtimi“, – reziumavo moteris.
Pasak V. Gasauskienės, šiuo metu asociacijoje yra per 50 žmonių iš Plungės ir Rietavo. Tiesa, kaip akcentavo vadovė, nors asociacija orientuota į plungiškius ir rietaviškius, tačiau jei prie jos prisijungti norės žmonės iš kitų rajonų, durų niekas neuždarys. Beje, asociacijoje laukiami ne tik sergantieji onkologinėmis ligomis, bet ir jų artimieji. Žinoma, praverstų ir savanorių pagalba.
Praėjo vos keli mėnesiai nuo asociacijos veiklos Plungėje pradžios, bet jau spėta ir kai ką nuveikti. Inicijuota akcija „Pasidalink Kalėdomis“. Žmonės buvo kviečiami onkologiniam ligoniui padovanoti Kalėdų dovaną ir taip praskaidrinti nuotaiką. Į kvietimą atsiliepė 14 geradarių, sukomplektuotos 47 dovanos. Tiesa, kaip pastebėjo pašnekovė, geradariai – privatūs asmenys, nors elektroninius laiškus apie iniciatyvą asociacijos vadovė išsiuntė daugiau kaip penkiasdešimčiai Plungės ir Rietavo įmonių ir įstaigų.
Asociacija gyvuoja tik gerų žmonių dėka, tad norintys paremti „Onkologinės ligos draugą“ gali tai padaryti pervesdami paramą į sąskaitą, kurios rekvizitai nurodyti asociacijos feisbuko paskyroje.
„Vertinu žmonių poelgius, kad ir mažus. Juk maži dalykai užauga į didelius“, – atsisveikindama sakė V. Gasauskienė.
