Ar dažnai tenka sutikti paauglį, kuris jau tvirtai žino, ko nori iš gyvenimo, kur mato savo ateitį ir, kad to pasiektų, deda daug pastangų? Nors ir vienetai, bet tokių yra. Tai patvirtina gauta žinutė: „Mes visi didžiuojamės, kad Elijus garsina progimnaziją, Plungės miesto vardą ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Jis yra pavyzdys kiekvienam žmogui, kaip reikia siekti tikslų gyvenime, sunkiai dirbant, analizuojant savo pasiekimus, nenustojant mokytis, ieškant-atrandant- prarandant. Jo išskirtinė savybė – viską tobulinti, gerinti, gražinti, t. y. viską daryti ne paviršutiniškai, o kiek galima geriau! Mums visiems didžiulė garbė, kad Elijus Danilevičius mokosi mūsų progimnazijoje.“ Visi šie žodžiai skirti „Babrungo“ progimnazijos aštuntokui, Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos auklėtiniui. Jau visai netrukus Elijus pradės žengti dar tvirtesnius žingsnius link savo gyvenimo tikslo Vilniuje arba Kaune. Tad, kol jaunasis muzikantas dar savo gimtinėje, skubame su juo susipažinti.
Planuose – Vilnius arba Kaunas
„Elijus pradinėse klasėse pasižymėjo nuoširdumu, gebėjimu lengvai bendrauti su visais klasės vaikais. Kruopštus, pareigingas, nuolat pilnas minčių ir idėjų, nebijantis prisiimti atsakomybės, bet kokį jam pavestą darbą atlikdavo nuoširdžiai ir labai gerai. Pamokoje labai žingeidus, stropus. Labai mėgo skaityti knygas. Kartais būdavo net suku suprasti, kaip jis visur suspėja: puikiai mokytis, groti akordeonu, žaisti futbolą, dalyvauti skautų veikloje, užklasinėje veikloje mokykloje. Labai džiaugiuosi, kad man teko pažinti Elijų“, – taip apie vaikiną kalba jo pradinių klasių mokytoja Jurgita Latakienė.
Na, o namuose mūsų laukia ne tik Elijus, bet ir jį visur ir visada palaikanti mama Daiva.
Akordeonu grojantį E. Danilevičių plungiškiai ne kartą matė ir girdėjo įvairiuose renginiuose, džiaugėsi jo pasiekimais konkursuose.
Baigęs aštuonias klases, Elijus planuoja išvažiuoti – į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją arba Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją. Kurią mokyklą pasirinks, vaikinas dar neapsisprendė. Pasidomėjus, ar mamai nebaisu išleisti jį į didelį miestą, Elijus nė nedvejojo, jog mama, ko gero, labiau norėtų, kad jis mokytųsi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. „Taip, Klaipėda arti, bet…“, – nutęsė jis.
„Aš išvis sakiau: „Gerai mokaisi, ar tau verta vien tik su muzika? Turėk tą muziką, bet pasirink kažką kitą.“ Kažkada svajojo tapti advokatu. Bet dabar jau sakau, jog yra protingas, turi savo galvą. Aš galiu tik pritarti ir padėti vaikui“, – kalbėjo Daiva.
Akordeonas užbūrė
Tad pradėkime nuo pradžių, nuo pirmųjų Elijaus žingsnių į muziką. Kaip pasakojo mama, jos bičiulės dukra lankė meno mokyklą, grojo pianinu, o kadangi mergaitė ir Elijus buvo draugai, jis taip pat panoro lankyti meno mokyklą.
Ir tą norą, pasak mamos, sūnus išreiškė rugpjūčio 30 dieną. „Nuvažiavom į meno mokyklą. Ko norim? Sakom, dainuoti“, – prisiminė mama. Tiesa, su dainavimu Elijui nepasisekė, bet direktorės pavaduotoja pasiūlė pasirinkti groti kokiu nors instrumentu. „Taip greit į galvą niekas neatėjo. Paskui pagalvojau, kad Elijaus močiutė yra grojusi akordeonu, tėčio senelis vestuvėse taip pat grodavo akordeonu, krikšto mama meno mokykloje taip pat baigė akordeono specialybę. Tai ir sakau Elijui: „Imam akordeoną.“ Taip ir paliko, tik grįžtant namo Elijus sako: „O kaip atrodo akordeonas?“, – prisiminimais dalijosi D. Danilevičienė. Taigi, teko užvažiuoti pas močiutę ir pasižiūrėti, kaip atrodo instrumentas. Tiesa, anot mamos, pamatęs akordeoną, sūnus iš pradžių išsigando, kad tokio didelio instrumento nepakels, bet… Tokia buvo Elijaus muzikos kelio pradžia.
Na, o pats jaunasis muzikantas pasakojo, jog vos tik pabandžius groti, instrumentas jį užbūrė. „Prisimenu savo pirmąjį koncertą, kuriame ir pats grojau, ir kitų, vyresnių, klausiausi. Man tai buvo aukštas lygis, norėjau groti kaip jie. Galima sakyti, jog jau pasiekiau tokį lygį. Gal net geresnį“, – pasakojo vaikinas. O mama jam antrino: „Kad vaikai nebijotų lipti ant scenos, mokytoja darydavo tokias popietes: sukviesdavo mokinius su tėveliais ir rengdavo koncertėlius. Grojo toks Manfredas Lamsargis, Elijus man ir sako: „Mama, kaip aš norėčiau taip groti“. Taip jam patiko…“
Nuo to karto akordeonas pirmokėlį tiesiog sužavėjo, o būdamas antroje klasėje Elijus jau išvyko groti į konkursą Austrijoje. Tiesa, vaikinas neslėpė, jog ne kartą mintyse svarstė, ar nereikėtų mesti grojimo, bet, kaip pats sako, mamos ir mokytojos ryžtas padaryti jį muzikantu nesustojo.
Laimingas grodamas kitiems
Su muzika Elijus praleidžia apie 4 valandas kiekvieną dieną, o savaitgalį – ir daugiau. „Galėčiau groti ir daugiau, juk pasaulio žymiausi akordeonistai groja ir po 8 valandas“, – svarstė moksleivis. Pasak jo, yra du žmonės, į kuriuos jis labiausiai lygiuojasi. „Tai Martynas Levickis ir Jonas Vozbutas – talentingi, skinantys laurus ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje“, – su pasididžiavimu kalbėjo plungiškis.
Išgirdus, kiek valandų per dieną Elijus praleidžia muzikuodamas, ir pasmalsavus, ar ilgas valandas skambanti muzika nepradeda erzinti mamos, Daiva suskubo paprieštarauti: „Ne, man tai – atsipalaidavimas. Būdavau pavargusi, tai visada Elijui sakydavau, kad pagrotų – mane raminančiai veikia.“ O sūnus atviravo, jog prašymas pagroti šeimos ar giminės šventėse, renginiuose jo netrikdo. Bet iškart pabrėžė, jog patinka groti tik, jei jo klausosi. „Elijus sako: „Koks aš laimingas būnu, kai žmonės manęs klausosi ir šypsosi, jie – laimingi ir aš tuo pačiu tampu laimingas jiems grodamas.“
Suprantama, jog pagrindinė koncertų lankytoja ir palaikytoja – mama. „Žinoma, stengiuosi nepraleisti nė vieno koncerto. Juk paskutiniai metai, reikia atsidžiaugti“, – graudenosi D. Danilevičienė. O Elijus neslėpė, jog koncertuose savo artimųjų nemato, bet ir bijo pamatyti, nes būdamas scenoje jaudinasi, o pamačius saviškius tas jaudulys būtų dar didesnis. „Bet sugrojęs visada akimis suranda mus ir nusišypso“, – sūnaus pamąstymus papildė mama. „Artimųjų buvimas salėje duoda tą gerą vidinį jausmą, bet tuo pačiu ir didesnį jaudulį“, – samprotavo vaikinas.
Žinant, kad Elijaus įvardyti akordeonistai išgarsėjo sudalyvavę pramoginėje televizijos laidoje, smalsavome, kodėl plungiškis taip pat nebando laimės „Lietuvos talentuose“. „Žadėjau šiemet dalyvauti, bet tam reikia sukurti nuostabią programą, kuri sužavėtų žmones. Tokios dar nelabai turiu“, – atviravo vaikinas. Prisipažino ir tai, jog bandė ir pats kurti muziką, tik… pritrūko žinių. „Daug kas sako, jog, jei nori kurti, turi tik pradėti. Ko gero, kai susapnuosiu melodiją, tada ir sukursiu“, – juokavo Elijus. Beje, jam pačiam patinka šiuolaikinė, bet profesionali muzika.
Didysis lūžis – po konkurso
Baigęs mokslą gimnazijoje ar konservatorijoje, jaunasis akordeonistas svajoja studijuoti Anglijoje. Anot jo, užsienyje didesnės galimybės patekti į didžiąsias scenas.
Na, o įveikęs visus mokslus vaikinas save mato kaip profesionalų muzikantą, tokį, koks yra M. Levickis. „Tokiu reikia būti, reikia būti tiesiog laimingam. Norėčiau būti ir kompozitoriumi, bet tam reikia daug žinių“, – svarstė E. Danilevičius.
Paprašytas įvardyti patį svarbiausią ir įsimintiniausią konkursą, ilgai nedvejodamas Elijus pabrėžė, jog tai buvo 2019-aisiais Italijoje. Tada jis laimėjo didįjį prizą. „Po šio konkurso ir įvyko didysis lūžis, nulėmęs mano gyvenimą ir apsisprendimą sukti muzikos keliu“, – pasakojo jaunasis muzikantas. Beje, jis atskleidė, jog dar vaikystėje svajojo pabuvoti Italijoje. O dabar svajoja, kada nors sugroti Prancūzijoje.
Žinoma, pasiekti puikių rezultatų Elijui nebūtų pavykę be jo akordeono mokytojos Laimos Jundulienės. Tad paprašėme ir mokytojos prisiminti, koks Elijus buvo tik pradėjęs mokytis meno mokykloje, kaip pavyko išauginti talentą ir kokios aukštumos jo laukia.
„Elijus – vaikinas kovotojas dėl tikslo! Kaip ir visi vaikai buvo žingeidus, smalsus, emocionalus. Elijui, kaip ir kiekvienam paaugliui, labai svarbu jaustis išskirtiniu, svarbiu. Grojimas jam padeda taip jaustis, jam gera scenoje. Kas yra talentas? Kiekvienas vaikas, kuris siekia savo tikslo, turi mokytoją, kuris žino, kaip tą tikslą pasiekti, turi mamą, kuri atiduoda paskutinį centą dėl savo vaiko gerovės, gali išsiugdyti talentą. Talentais ne gimstama, o tampama! Elijus yra intravertiškas jaunuolis, mėgstantis paskęsti savo paties susikurtame iliuzijų ir svajonių pasaulyje. Neburiu ateities iš kavos tirščių, tik žinau viena – kad Elijus vadovausis šūkiu: „Aš jaučiu, todėl esu!“, – rašė „Plungei“ mokytoja.
Dailė ir medis
Be to, kad muzikuoja, Elijus užsiima ir medžio drožyba. Kaip pasakojo jo dailės mokytoja, Plungės tautodailininkų kuratorė Jolanta Miltenė, po karantino ir nuotolinio mokymo Elijus ypač stipriai ėmė reikštis dailės ir technologijų srityje, padėdavo po pamokų ruošti dailės priemones. Karantino metu pats sukūrė 4 didžiulius kūrinius iš pagaliukų ir degtukų, jie buvo pristatyti 2020-ųjų konkurse „Stanislovas Riauba – Žemaitijos Andersenas“. Šie kūriniai parodoje tapo populiariausi, surinko daugiausiai žiūrovų balsų ir vaikinas buvo apdovanotas specialiu žiūrovų prizu ir konkurso komisijos piniginiu prizu už originaliausią amatininko darbą. Beje, pats Elijus pasakojo, jog dabar užsiima rimtesniais medžio darbais – drožia koplytstulpius. Tiesa, šis užsiėmimas – labiau pomėgis.
Pasak J. Miltenės, prieš metus Elijus pradėjo papildomai semtis dailės meno paslapčių, ypač – tapybos, gilinosi į tautodailę, tad 2021 m. ir 2022 m. Stanislovo Riaubos vardo konkurse jau pristatė savo tapybos darbus.
„Elijus klasėje – visų draugas!“
Daugelis gali pagalvoti, jog tiek veiklos vaikinui trukdo mokytis. Taip nėra. Kaip sakė vaikinas, mokykloje jam patinka rašyti esė, patinka lietuvių kalba. „Patinka ir matematika, ir biologija, fizika. Dalyvauju olimpiadose“, – vardijo moksleivis.
Na, o geriausiai gabų, draugišką, talentingą plungiškį apibūdina jo klasės vadovės Sandros Arlauskienės žodžiai: „Smalsus, savikritiškas, disciplinuotas ir ryžtingas mokinys, sugebantis objektyviai vertinti situacijas, paslaugus ir pastabus tiems, kuriems reikia pagalbos ar atjautos. Jam įdomu ne tik dėstomieji dalykai mokykloje, bet daug skaito lietuvių ir anglų kalba, domisi egzistenciniais ir filosofiniais klausimais. Elijus yra įdomus pašnekovas, visada turintis temą diskusijai, klausimų, norintis ir gebantis bendrauti. Iniciatyvus dalyvauti konkursuose, olimpiadose ne tik rajone, bet ir respublikos mastu. Elijus klasėje – visų draugas!“
Gražių žodžių negaili ir bendraklasiai. Justė Slavinskytė: „Elijus yra labai geras draugas, padeda, kai reikia pagalbos ir užjaučia. Visada stengiamės su draugais nueiti į koncertus, kur groja Elijus, nes jo grojimas glosto širdelę. Jo muzika kelia šiurpuliukus, Elijus kiekvieną natą išjaučia. Be muzikavimo, jis dar ir labai gerai mokosi. Sunku įsivaizduoti, kaip jis viską suspėja. Drąsiai galiu teigti, kad Elijus yra pavyzdys. Džiaugiuosi būdama jo draugė,“, Airida Mikutytė: „Mano draugas yra malonus, supratingas, turi gerą humoro jausmą. Elijus yra labai draugiškas, bendraujantis ir nuoširdus. Jis nepraleidžia progos susirasti naujų draugų. Visada ištiesia pagalbos ranką suklupus. Niekada nenustoja tobulėti. Elijus yra tas draugas, su kuriuo gali kalbėti apie viską. Labai džiaugiuosi turėdama tokį draugą“.
O kaip klasės draugai, mokytojai priėmė Elijaus sprendimą mokslus tęsti Vilniuje ar Kaune? „Mokytojai iš pradžių buvo šiek tiek nustebę, bet susitaikė – suprato, jog pasiekti aukštų rezultatų Plungės neužtenka“, – samprotavo vaikinas.
Atsisveikinat paprašėme Elijaus atskleisti artimiausius planus. Pasak plungiškio, artimiausi planai: geros vietos konkursuose Vilniuje, nuotoliniu būdu – Amerikoje. O mama pridūrė, jog akordeono mokytoja su Elijumi ruošiasi daryti ir atsisveikinimo rečitalį.
