Kaimyninio Akmenės rajono Purvių apylinkėse pastatytas ženklas žuvusiems partizanams pagerbti yra susijęs su naujųjų Viekšnių kapinių paminklu, skirtu kovotojų už laisvę atminimui.
Perlaidojo po dešimtmečių
Vienoje iš kapinių eilių lankytojus pasitinka paminklas, kuriame iškaltos 1949 m. žuvusiųjų „Vyčio“ būrio partizanų Prano Belecko, Antano Čijunskio, Stasio Dimšos, Adomo Rimkaus, Jono ir Stasio Šiušų, Jono Šidlausko, Prano, Antano ir Petro Šiurkų pavardės. Tačiau retas kuris kapinių lankytojas žino, kad šiame kape 1988 m. palaidoti ir trys Purvinės miške žuvę partizanai, kurie turėjo Meškos, Jokūbo ir Labučio slapyvardžius.
Ramoniškių, Purvių ir kituose aplinkiniuose miškuose ilgai išsilaikė „Vyčio“ būrys, kuriame nuolat būdavo apie 13–15 vyrų, o jam vadovavo P. Beleckas. Partizanai trukdė kurtis kolūkiams ir neleido kaime apsigyventi rusų kolonistams, 1946 m. prie Gudų malūno jie nukovė keturis sovietų pareigūnus.
Lemtinga „Vyčio“ kovotojams buvo 1949 m. birželio 6 d., kai juos apsupo šimtai ginkluotų sovietų kareivių, atvežtų net iš Latvijos.
Kautynės vyko visą dieną
Būrio buvimo vieta buvo apsiausta tankiu kareivių ir stribų žiedu, kautynės vyko visą dieną. Jų metu žuvo penki partizanai, trys buvo paimti į nelaisvę.
Prisimindamas to mūšio aplinkybių tyrimą Mažeikių šaulių kuopos garbės narys Alfonsas Degutis, nemažai laiko skyręs pokario rezistencijos atminimui įamžinti, sakė, kad paieškos metu su velioniu muziejininku Algimantu Muturu Telšiuose jie dar sutiko gyvą tų kautynių dalyvį Alfonsą Čijunską-Ežį.
„Jis mums daug papasakojo apie kautynes, nuvykome į miško masyvą, kur bandėme aptikti tikslias bunkerių vietas. Deja, miškas buvo visiškai pasikeitęs, jaunuolynai per beveik keturiasdešimt metų ataugę, tad tikslios vietos neradome. Kaip sakė gyvas tų įvykių liudininkas, žuvę partizanai paprasčiausiai buvo užkasti artilerijos sviedinio išraustoje duobėje“, – pasakojo kraštotyrininkas.
Trys partizanai, tarp jų – ir būrio vadas P. Beleckas-Malūnininkas, perplaukę Ventą, sugebėjo prasiveržti pro apsupties žiedą, tačiau po penkių dienų žuvo Uogiškių kaimo miške.
Paskutinis iš antkapyje įamžintų partizanų Jonas Šiuša-Balandis žuvo tų pačių metų rugsėjį Užpelkių kaime, stribams atradus jo bunkerį.
Žinios rinktos po kruopelę
„Žinios apie partizanų veiklą buvo renkamos po kruopelytę, stribai savo „žygiais“ nesigirdavo, net ir po kelių dešimtmečių kai kurie žmonės dar bijodavo pasakoti apie tų dienų įvykius“, – taip apie tuomet renkamą medžiagą kalbėjo A. Degutis.
Kraštotyrininkas stengėsi, kad mediniais kryžiais būtų pažymėtos partizanų žuvimo vietos Dagių, Mylių, Purvių miškuose bei Užpelkės kaime. Viekšniškio partizano Alfonso Urbono žūties vietoje Raseinių kaime (Kėdainių rajone) jis pastatė medinį kryžių ir aptvėrė tvorele.
„Vyčio“ būrio partizanų atminimas įamžintas ne tik paminklu Viekšnių kapinėse. Toje vietoje, kur buvo užkasti partizanų kūnai, Purvių miško pakraštyje pastatytas atminimo ženklas.
J. Šiušos žūties vietoje Užpelkių kaime taip pat buvo pastatytas tvorele aptvertas medinis kryžius.
Nuotr. iš redakcijos archyvo
