Rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premijos laureatų būrys dar padidėjo.
Kovo pradžioje ši premija buvo įteikta pedagogei, Švč. Jėzaus Širdies parapijos „Carito“ reikalų tvarkytojai Danutei Komovienei. Mažeikiškė apdovanota už rašytojos atminimo puoselėjimą, jos pradėtos labdaringos altruistinės veiklos tęsimą.
Po premijos įteikimo laureatės paprašėme atsakyti į kelis „Santarvės“ klausimus.
– Kokias mintis ir jausmus sukėlė šis apdovanojimas? Kas juo džiaugiasi kartu su Jumis?
– Tai garbingas apdovanojimas, kuris įpareigoja skleisti amžinas vertybes – meilę ir pagarbą žmogui, atjautą. Jaučiu didelį dėkingumą ir atsakomybę.
Labiausiai dėkinga savo šeimai. Ji yra mano stiprybė. Labai dažnai šeimos nariai – pirmieji pagalbininkai, kai reikia padėti silpnesniajam. Arba pritaria ir nepyksta, kai didelę laiko dalį skiriu kitiems.
Labai džiaugiuosi Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies parapijos „Carito“ savanoriais. Šis apdovanojimas be jų nuoširdaus indėlio nebūtų toks svarus. Jie atliepia, uždega, motyvuoja.
Jaučiu nuolatinį palaikymą iš kanauninko klebono Donato Stulpino, parapijos kunigų ir bažnyčios tarnautojų, Telšių vyskupijos ir Lietuvos „Carito“. Tai mano ir mūsų visų nuoširdus įvertinimas mano asmenyje.
– Prašyčiau daugiau papasakoti apie savanorystę, „Caritą“, Jūsų pedagoginę veiklą.
– „Caritas“ – tai savanoriškos pagalbos artimui sambūris. Jo misija – vykdyti humanitarinę veiklą ir padėti vargstantiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų tikėjimo, išsilavinimo, socialinės padėties ir panašiai.
Šiandieninis „Caritas“ tampa ne tik materialinių gėrybių dalytoju stokojančiajam, bet ir organizacija, kuri suteikia dvasinės stiprybės žmogui sutinkant kliūtis gyvenime. Jas įveikti galime per tikėjimą į Dievą ir pasitikėjimą vienas kitu. Veikla orientuota į ilgalaikį pagalbos teikimą, atkuriant žmogaus orumą ir vertę.
Savanorystę „Carite“ pradėjau labai anksti. Turėjau puikios patirties bendraudama su pirmąja „Carito“ vadove gydytoja Stefanija Žilinskaite. Lankiausi jos namuose su mokyklos, kurioje tuomet dirbau, mergaitėmis. Šilti pokalbiai apie gyvenimą, vertybes įsiminė ne tik man. Jautėme jos ir jos kolegių gydytojos Emilijos Miliauskienės, mokytojos Reginos Pocienės, medicinos darbuotojos Bronislavos Viesulienės ir kitų dėmesį bei pagalbą.
Turėjau dvi profesines patirtis – buvau medikė ir mokytoja. Šios dvi specialybės unikalios tuo, kad viena kitą papildo. Manyje jos abi derėjo ir buvo persipynusios. Turėjau laimės ir džiaugsmo prisidėti prie žmogaus gimimo džiaugsmo, augimo rūpesčio ir mokymosi. Labai arti buvo ir skausmas, kurį norėdavau palengvinti. Didžiausią savo gyvenimo dalį – beveik trisdešimt aštuonerius metus – atidaviau mokydama vaikus su negalia. Jie išmokė matyti gyvenimą visomis spalvomis. Jiems ir jų tėveliams esu labai dėkinga.
Baigusi gyvenimo misiją mokykloje, savo patirtimi noriai dalijuosi „Carito“ veikloje. Džiaugiuosi, kad susibūrė iniciatyvūs ir geraširdiški savanoriai.
Kartu su savanoriais inicijuojame bendras veiklas su vaikais, taip ugdydami pamatines, pilietines vertybes. Mūsų siekis – kad augtų dora, jautri artimui Lietuvos karta.
Šiuo metu daug dėmesio skiriame pabėgėliams nuo karo Ukrainoje. Nepaliekami likimo valiai ir mūsų parapijiečiai. Jautriai reaguojame į jų bėdas.
– Kurią iš savo veiklų išskirtumėte kaip prioritetinę ir kodėl?
– Labiausiai išskirčiau edukacinius užsiėmimus, kurie suburia įvairių gyvenimiškų patirčių ir kartų žmones.
Per užimtumą stiprėja teigiamos emocijos, didėja savivertė, pasitikėjimas savimi. Mokomės vieni iš kitų, kaip nugalėti gyvenimiškus sunkumus, kaip padėti vienas kitam, kaip pastebėti kitą, kuriam reikia mūsų pagalbos, palaikymo, pamokymų ir panašiai.
Taip atsiranda savanorystės iniciatyvos, į kurias įsitraukia ir maži, ir dideli. Savanorystė tampa mūsų natūralia gyvenimo dalimi. Taip pat kitaip imame žiūrėti į savo artimą, ugdomės meilę artimui ir ja dalijamės. Globaliau matome savo asmeninę laimę.
– Yra daug liudijimų, kad Šatrijos Raganos charakteris, jos įsitikinimai pasireiškė per norą padėti kitiems, ypač tiems, kurie gyvena sunkiau, vargingiau. Kaip manote, ar altruizmo galima išmokyti, išmokti? Kiek jo yra mūsų visuomenėje?
– Noras padėti artimui ištikus bėdai yra nesvetimas kiekvienam žmogui. Ko gero, tai prigimtinė savybė. Jei ji pastiprinama pavyzdžiais šeimoje, artimoje aplinkoje, ugdymo įstaigoje, tai ši savybė tik stiprėja. Altruizmas tikrai skleidžiasi kaip gražus žiedas. Kiek daug įvairių puikių iniciatyvų kyla!
Mažeikiškiai tikrai jautrūs ir empatiški žmonės. Visada atsiliepia į „Carito“ prašymus padėti žmonėms ištikus bėdai, remia iniciatyvas, labdaros akcijas. Randame savanorių, kurie įsijungia į trumpalaikes ar ilgalaikes veiklas. Dažnai būna, kad buvę „Carito“ klientai pamažu tampa savanoriais. Pakankamai aktyviai į savanorišką veiklą įsijungia karo pabėgėliai iš Ukrainos.
Gėris užkrečia ir stiprina mus.
DARBO BIOGRAFIJOS FAKTAI
Panevėžio Andriaus Domaševičiaus medicinos mokyklos ir Šiaulių pedagoginio instituto absolventė Mažeikiuose – nuo 1980-ųjų.
D. Komovienės darbo biografijoje – Mažeikių ligoninė ir „Jievaro“ pagrindinė mokykla (dirbo auklėtoja, mokytoja, direktoriaus pavaduotoja ugdymui ir socialiniam darbui).
Šiuo metu D. Komovienė užsiima savanoriška veikla Švč. Jėzaus Širdies parapijos „Carite“. Ji bendradarbiauja su visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ Mažeikių padalinio vaikų dienos centru, neatlygintinai moko lietuvių kalbos į miestą iš karo zonos Ukrainoje atvykusius ukrainiečius, padeda jiems integruotis į vietos bendruomenę, rengia labdaringas akcijas.
– Jei atsigręžtumėte atgal, koks Jūsų gyvenimo tarpsnis atrodo pats svarbiausias?
– Negalėčiau išskirti kurio nors tarpsnio kaip labai svarbaus. Visuose gyvenimo etapuose augau ir brendau kaip asmenybė.
Pradžioje stebėjau, mačiau pavyzdžius, vėliau pati pabandžiau nuveikti ką nors prasmingo, toliau įsidrąsinau ir veikiau, dar vėliau savo pavyzdžiu pritraukiau bendraminčius, o dabar dosniai dalijuosi patirtimi. Tačiau nuolatos mokausi iš kitų. Ir visada dėkoju Dievui, kad esu ten, kur turiu būti.
– Ar kitiems išdalytas dėmesys, pagalba kokia nors forma sugrįžta Jums pačiai?
Iš tiesų, gera daryti gera. Dėmesį patirti malonu. Bet pati gražiausia dovana, kai žmogus, kuriam padėjai ar padedi, gali lengviau įkvėpti gyvenimo džiaugsmo ir toliau eiti žinodamas, kad esi šalia, jei prireiks žodžio, rankos, gal net ir pasidalyto daikto.
Nuotr. iš asmeninių archyvų
