Neseniai į Plungę grįžo metus Anglijoje praleidęs jaunas ir perspektyvus Plungės vaikų futbolo klubo „Žiogeliai“ treneris Giedrius Budginas. Ta proga ir pakalbinome – kaip jam sekėsi, kokių naujų vėjų žada įpūsti Plungės sporte.
Giedrius, baigęs dešimt klasių Plungės akademiko Adolfo Jucio pagrindinėje mokykloje, mokėsi Senamiesčio vidurinėje. Vėliau vaikinas išvyko mokytis į Klaipėdą. Pasirinko socialines studijas Klaipėdos universitete. Giedrius ketverius metus stropiai krimto socialinės geografijos studijas. Kaip pats sako, geografija susidomėjo dar aštuntojoje klasėje: požiūris į šį mokslą pasikeitė pradėjus mokytis apie Europos valstybes.
Tačiau plungiškis trečiajame kurse užsibrėžė tikslą – tapti futbolo treneriu. Ir visai neatsitiktinai – mat dar mokykloje aktyviai domėjosi sportu, žaidė futbolą ir krepšinį. Net iškarpas iš laikraščių apie sportą rinko, sekė statistikas. Tačiau vyresnių kiemo draugų, žaidusių futbolą, įtaka padarė savo. Giedrius aktyviau susidomėjo šia sporto šaka. Žaidė Plungės sporto mokyklos komandoje. Geru žodžiu vaikinas minėjo pirmuosius futbolo trenerius – Saulių Balbucką ir Alvydą Mickevičių.
Vaikino nuomone, įdomiausia specialybė pasaulyje – futbolo treneris. Mat, kaip pats sakė, geras futbolo treneris turi išmanyti daugybę dalykų: psichologiją, sociologiją, filologiją, apskritai – kaip bendrauti su žurnalistais. „Daug skaičiau, domėjausi apie įvairius futbolo trenerius. Atrodo, treneris tik ateina, parėkauja ant savo auklėtinių, ir tiek. Dabar aš suprantu ir galiu drąsiai pasakyti, kad futbolo trenerio darbas – be galo sunkus“, – pasakojo po studijų į Plungę grįžęs ir vienuolikmečius futbolininkus treniravęs Giedrius. Ambicingasis plungiškis įsidarbino Plungės technologijų ir verslo mokykloje geografijos mokytoju.
Dirbdamas futbolo treneriu ir lygindamas save su kitais, Giedrius suprato, jog dar daug ko nežino. Kaip toj patarlėj – kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Vaikinas nusprendė pagilinti žinias, pradėjo lankyti Lietuvos futbolo federacijos (LFF) kursus, gavo UEFA B trenerių kursų baigimo diplomą.
Porą metų treniravęs Plungės futbolo klubo „Žiogeliai“ jaunuolius, treneris sako: „Būdavo akimirkų, kai sustoji ir apmąstai viską. Ką aš čia darau, ar tikrai čia mano vieta? Ypač po pralaimėjimų, nesėkmių…“
„Tačiau tai praeina, viską išgyveni“, – pridūrė veiklos ir energijos nestokojantis plungiškis. Giedrius nė neketino sustoti, nusprendė savo lėšomis išvykti į Angliją pasitobulinti. Ir jau praėjusią vasarą krovėsi lagaminus. Ten susipažino su Panevėžio futbolo klubo treneriu, pasisėmė nemažai patirties.
„Aš ne tik jus mokysiu, bet ir pats iš jūsų mokysiuosi“, – į atmintį įsirėžusius garsaus užsienio trenerio žodžius prisiminė dvidešimt šešerių vaikinas.
Anglijoje Giedrius įsidarbino greito maisto restorane, daug ir sunkiai dirbo, tačiau savo svajonės atsisakyti nė neketino. Plungiškis labai džiaugiasi tokia patirtimi. Kaip pats sako, pasikeitė net požiūris į gyvenimą ir patį futbolą, be to, įgijo neįkainojamos patirties – pasitikėjimo savimi.
Pusantrų metų išbuvęs svetimoje šalyje, vaikinas į Lietuvą grįžo turėdamas du lagaminus. „Viename, mažesniajame, – drabužiai ir daiktai, kitame – literatūra apie futbolą. Tai viskas, ką turiu“, – juokėsi pašnekovas. Tačiau ar pasilikti taip tautiečių pamėgtoje Anglijoje, nedvejojęs nė minutę.
Tik grįžęs į Plungę, vaikinas ėmėsi savo siekiamo tikslo – toliau treniravo „Žiogelius“. Giedrius tiki, kad jo auklėtiniai džiaugiasi trenerio sugrįžimu. Kartu dirbantis futbolo klubo „Žiogeliai“ vadovas Alvydas Viršilas prisipažino, jog buvo dvejonių, ar Giedrius grįš į klubą. „Džiugu, kad grįžo su ta pačia energija, ryžtu ir noru perteikti įgytas žinias bei realizuoti save. Juo visiškai pasitikime ir patikime rimtą veiklą“, – apie plungiškį teigiamai atsiliepė vadovas.
„Didžiausias mano tikslas – pačiam sau įrodyti, ko esu vertas. Bandysiu dirbti, taikydamas naujas žinias, ko išmokau užsienyje. Futbole svarbiausias turi būti vaikas, o ne treneris“, – Giedrius sakė stengsis kelti sportininkų pasitikėjimą savimi, sukurti gerą bei linksmą atmosferą, auklėtiniams kelti iššūkius, bet tokius, kad galėtų įveikti.
„Svarbu suprasti vaikų poreikius“, – sakė su dideliu atsidavimu dirbantis plungiškis. Beje, užsiminė, kad jo planuose – po kelerių metų dar kartą išvykti į užsienį pagilinti jau turimas žinias.
Paklaustas apie laisvalaikį, Giedrius nedvejodamas nusišypsojo: „Žiūriu futbolo varžybas“.