Visiems įprasta, kad parodos eksponuojamos ir jose apsilankyti galima bent jau mėnesį. Kovo 31-ąją Platelių dvaro svirne visuomenininkas Eugenijus Bunka surengė išskirtinę vienos dienos parodą „Skola“, skirtą Juokų arba melagių dienai. Tad į ją, galima sakyti, susirinko tik kviestiniai svečiai – plateliškiai. Čia jų laukė ne tik linksmi pasakojimai, anekdotai, smagios dainos, bet ir asmeninės dovanos – puodeliai su šaržinėmis nuotraukomis.
„Viena garsi aktorė yra pasakiusi, kad jei žmogus neturi humoro jausmo, blogiausia, kas jam gali atsitikti, jau atsitiko. Plateliuose tokių nėra. Kaip sakydavo mokytoja Stanislava Andriuškaitė, visi plateliškiai turi humoro jausmą ir supranta juokus. Retai susitinkame, pasikalbame, o dar ir pajuokauti norisi. Žiema ilga, neturiu ką veikti, paėmiau puodelių, radau nuotraukų, padariau vieną, antrą, trečią“, – į surinkusiuosius kreipėsi neįprastos parodos sumanytojas E. Bunka.
Parodą surengti padėjusi Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Lankytojų aptarnavimo skyriaus visuomenės informavimo specialistė Dalia Jakštienė plateliškiams kalbėjo: „Sugalvojęs idėją su puodeliais Eugenijus pirmiausia kreipėsi į mane. Klausiu: „Kam tokios išlaidos? Ar tau to reikia?“ Jis man ir sako: „Aš esu plateliškiams skolingas.“ Dabar, kai gausite puodelį, pagalvokite, kuo jis jums skolingas.“ Į tokius pastebėjimus parodos autorius tarstelėjo, jog ne jis vienas skolingas: „Yra ir tokių, kurie atsikraustė į Platelius vėliau nei aš, ir visus plateliškiai priėmė, visais džiaugėsi, visus iki šiol laiko.“
Na, o Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė (kultūrologė) Aldona Kuprelytė tvirtino, jog retas kuris žmogus nesupranta humoro, tačiau suprasti žemaičių humorą kai kam būna sunku. Žemaičiai juokauja keistai, nes jie labiau žiūri, kokia bus kitų reakcija. „Žemaičiai – tiesmukiški, tad kitų regionų žmonėms gali pasirodyti, kad mes esame neišauklėti, šiurkštūs“, – sakė A. Kuprelytė.
Papildydamas ją E. Bunka pastebėjo, jog žemaitiškuose pasakymuose apstu pamokų, apie kurias mes nelabai ir susimąstome. „Juokų diena turbūt ne šiaip sau, kad susirinkę vienas kitam pirštą rodytume ir visi juoktųsi. Čia tam, kad pasakytum, parodytum kažką žmogui, kas jam išliktų atmintyje ir su prasme“, – svarstė plateliškis.
A. Kuprelytė pasakojo, kad tarpukariu žmonės pokštus krėsdavo ir juokaudavo apie tai, kas buvo aplinkoje, kuo gyveno. Specialistė atkreipė dėmesį, kad ir žemaitiškos tradicijos, tokios kaip Užgavėnės, piršlio korimas per vestuves, paremtos juokais, išdaigomis. „Atrodo, kad visas gyvenimas paremtas vaidinimu, o tas vaidinimas – improvizacija“, – teigė ji.
E. Bunkos sumanymu kiekvienas, apsilankęs parodoje ir gavęs asmeninę dovaną, turėjo prisiminti kokią nors linksmą istoriją, anekdotą ar pan. Tiesa, nors ne visiems tai pavyko, tačiau šmaikštaus žodžio kišenėje neieškantis medžio drožėjas Vytas Jaugėla turėjo ką pasakyti ir prisiminti: „Visas mano gyvenimas yra juokas. Jei niekas kitas nepalinksmina, aš pats save palinksminu. Jei kitas tau nuotaikos nepakelia, stenkis pats ją pakelti. Gyvenimas yra nuostabus, gyvenimas gražus, reikia tik mažiau skųstis, visas gyvenimas priklauso nuo paties tavęs.“
Atsiėmę jiems skirtus puodelius plateliškiai skirstėsi su pakilia nuotaika ir rimtai nusiteikę balandžio 1-ąją iškrėsti nepiktą pokštą namiškiams.
