Matant vieną ar kitą griūvantį, laiko ir orų sąlygų naikinamą pastatą dažnai apgailestaujama, kad jų likimas niekam neįdomus. Ant išnykimo ribos atsidūrė ir Beržoro klebonijos sodybos pastatai, tačiau viltis, kad jie atgims, išliko. Balandžio 12 dieną visuomenei pristatyti projekto „Gyvenamosios paskirties pastato vieno buto gyvenamojo namo ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų statybos, nugriaunant esamus statinius, projektas (Beržoro klebonijos sodybos atkūrimas)“ projektiniai pasiūlymai.
Istorija
Projektinių pasiūlymų dokumentacijoje rašoma, kad, remiantis Registrų centro duomenimis, gyvenamasis sodybos namas, daržinė, tvartai statyti 1928 metais, o mūriniai pagalbinio ūkio pastatai – 1990 metais. „AB Paminklų restauravimo instituto parengtuose Beržoro kaimo (bažnytkaimio) istoriniuose-urbanistiniuose tyrimuose nurodoma, kad senoji Beržoro klebonija galėjo būti įkurta 1746–1767 metais, o 1812 metais įsteigta Beržoro altarija, kurios klebonija ir ūkiniai pastatai galėjo būti pastatyti iš seno pastato rąstų toje pačioje arba naujoje vietoje“, – rašoma pateiktuose dokumentuose.
Tyrimuose pateikiamas 1831 ir 1845 metų altarijos inventoriaus aprašymas. Sodyboje buvo medinis, dengtas šiaudais šventiko gyvenamasis 6 kambarių namas su 6 langais, 3 krosnimis, 5 durimis, medinė, dengta šiaudais, sukalta iš plonrąsčių klėtis su 2 durimis, medinė, šiaudais dengta daržinė ir arklidė po vienu stogu su 2 durimis ir 2 langais.
Akcentuojama, kad 1746 metais statytas gyvenamasis namas 1870-aisiais buvo restauruotas užmūrijant namo tuštumą nuo ežero pusės. Šiuo metu šis akmens mūras atstoja pamatus.
1991 metais, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, klebonijos sodyba buvo perduota Bažnyčiai. Ilgą laikotarpį ji buvo nenaudojama ir nykstanti. 2016-aisiais Bažnyčia klebonijos sodybą su pastatais pardavė privatiems asmenims.
„Šiuo metu klebonijos sodybos pastatų būklė yra labai bloga – avarinė. Gyvenamojo namo medinės konstrukcijos sugriuvusios, pamatai paveikti drėgmės, suskilinėję. Tvartų ir daržinės medinės konstrukcijos dar stovi, tačiau jų būklė labai prasta. Mūrinių ūkinių pastatų stogas įgriuvęs, sienos ir pamatai įdrėkę ir suskilinėję nuo šalčio ciklų. Išlikusios pastatų konstrukcijos nėra tinkamos rekonstruoti“, – rašoma pateiktoje dokumentacijoje.
Žvilgsnis į ateitį
Dabar buvusioje klebonijos sodyboje planuojama statyti tris pastatus. Juos suprojektavo ir visuomenei pristatė uždarosios akcinės bendrovės „Katedra“ vadovas architektas Viktoras Katarskis. Statytojai – privatūs asmenys.
Daugumai žinoma, kad Beržoras – vienas iš nedaugelio Lietuvoje esančių saugomų etnoarchitektūrinių kaimų. O sklypas, kuriame planuojamos statybos, – Žemaitijos nacionalinio parko ir Beržoro kraštovaizdžio draustinio teritorijoje, centrinėje Beržoro kaimo dalyje ties Beržoro ežeru.
V. Katarskis teigė, kad sodybos atkūrimas neturėtų būti suprastas kaip kažkokio paveldo vieneto atkūrimas. Pasak jo, gyvenamąjį namą planuojama statyti atkuriant inventorinėje byloje užfiksuotą plotą ir tūrį, pagal turimą ikonografinę medžiagą išlaikant langų ir durų vietas, jų proporcijas ir dekorą. Namas projektuojamas dvišlaičiu stogu su nukirstais stogo kampais galiniuose fasaduose. Numatomi keturi miegamieji kambariai, erdvi svetainė, valgomasis ir poilsio zona. Visi miegamieji projektuojami su tik jiems priklausančiais sanitariniais mazgais. Numatomos pagalbinės patalpos namo inžinerinei įrangai montuoti ir sandėliukas lauko priežiūros priemonėms bei dviračiams laikyti.
Vietoje kelių tvartų ir daržinės bus statomas vienas didesnis ūkio pastatas. Tiesa, kaip sakė projektuotojas, siekiant užtikrinti geresnį atvirų erdvių formavimą, pastatas bus pasuktas į kitą pusę, nei buvo.
Esamų mūrinių pagalbinio ūkio statinių vietoje ketinama atkurti klėties pastatą.
Pastatų stogai projektuojami keturšlaičiai, langams ir durims numatomos langinės, kurios didžiąją metų dalį bus užvertos, ir pastatai savo išvaizda bus artimi pirminei paskirčiai, t. y. tvartui ir klėčiai.
Kaip minėjo V. Katarskis, šie du pastatai bus pritaikyti savininkų atvykimui ir poilsiui, tad viduje numatomos poilsio, maisto ruošimo erdvės ir miegamieji kambariai su sanitariniais mazgais.
Visiems trims pastatams bus įrengiami gelžbetoniniai pamatai, perdangos numatomos medinės arba gelžbetoninės, sienos mūrinės, apšiltintos iš išorės ir apkaltos lentomis, stogai bus dengiami skiedrų dangą imituojančiais skardos lakštais.
Gyvenamasis namas numatomas šviesiai pilkos spalvos, pagalbinio ūkio pastatai – tamsiai pilki. Visi stogai – rusvai pilkos spalvos.
Įvažiavimai į sklypą, anot projektuotojo, išlieka esamu istoriniu keliuku palei kapinių tvorą nuo Plungės gatvės. Prie kiekvieno pastato planuojama po 4 automobilių stovėjimo vietas.
Pastabos
Paprastai į projektinių pasiūlymų viešinimą visuomenė reaguoja vangiai. Šį kartą dėmesys buvo didesnis. Balandžio 11-ąją raštu savo pastabas projektuotojui pateikė kultūros draugija „Saulutė“. Ji akcentavo, kad praėjusiais metais Kultūros ministerijos antrosios nekilnojamojo kultūros paveldo tarybos vertinimo aktu klebonijos pastatas buvo priskirtas urbanistinės struktūros statinių kategorijai. Prieš tai pastatas buvo priskirtas vertingųjų savybių požymių turinčiam objektui.
„Tai labai jautri tiek istorijos, tiek kraštovaizdžio požiūriu Beržoro vieta, todėl užsakovai turi derintis prie vietos, o ne atvirkščiai. Pateiktuose projektiniuose pasiūlymuose numatomi darbai vadinami „buvusios klebonijos sodybos atkūrimu“, tačiau iš paties projekto matyti, kad projektuojami 3 atskiri gyvenamieji namai, nesusiję vienas su kitu, – projekte nėra numatyti kiemai (reprezentacinis, ūkinis), nėra tradicinių tūrių hierarchijos, tradicinio pastatų santykio. Vientisa tūrinė erdvinė sodybos struktūra nėra atkuriama“, – rašoma draugijos atsiųstose pastabose.
Atsižvelgdama į parengtą projektą kultūros draugija „Saulutė“ pasiūlė pastatus statyti karkasinius, kurie būtų artimesni vietos statybos tradicijoms ir neprieštarautų pasaulyje įsigalinčioms tvarumo ir ekologijos nuostatoms.
„Šiuo atveju, mūsų manymu, yra svarbi išorės išvaizda, o ne konstruktyviniai statinio statybos sprendimai. Siūloma statyti karkasinius pastatus – tai tiek pat nėra arti to, kas buvo pastatyta, nes tai buvo rąstiniai statiniai – ir pasirinkti statybinę medžiagą, kuri bus apšiltinta iki A++ klasės ir apkalta lentelėmis. Nežinau, ar čia yra koks visuomeninis interesas, ar kokia problema. Realiai projektuosime A++ klasės, o tai reiškia, kad, ar tai bus karkasinis, ar rąstinis, ar mūrinis pastatas, jis vis tiek bus su vatos „rūbu“ ir po to apkaltas lentomis“, – komentavo projektuotojas.
Draugijos netenkino ir projektuotojų numatytos pastatų spalvos, kurios esą nebūdingos Beržoro etnoarchitektūriniam kaimui. Siūlymas – pastatų spalvinį sprendimą orientuoti atsižvelgiant į Žemaitijos ir vietos etninės architektūros charakteringą spalvyną. Taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad projektiniuose pasiūlymuose nepateikta mažalapių liepų planinė atkūrimo schema.
Draugiją jaudino ir tai, jog ateityje sklype tarp skirtingiems savininkams priklausančių teritorijų gali atsirasti tvoros, želdynai ir pan. Todėl „Saulutė“ siūlė parengti sodybos sklypo tvarkymo architektūrinę dalį, taip pat parengti sklypo tvarkymo dalį, kurioje būtų numatytas sodybos infrastruktūros įrengimas (takų, apšvietimo, vandens gręžinių, nuotekų valymo ir kt.), mažosios architektūros statymas (tvorų, pavėsinių, suoliukų ir kt.) ir apželdinimas (medžių rūšys, gėlynai ir kt.).
Atsakydamas į šias pastabas projektuotojas kalbėjo, jog sklypo sutvarkymo darbai bus numatyti techniniame projekte. O prie viešo projektinių sprendinių pristatymo prisijungęs vienas iš statytojų patikino, jog sklypų atskyrimo tvoromis ar želdiniais savininkų planuose nėra.
„Kiek vietų turėtų būti tradicinėje sodyboje? Suprasčiau, jei kalbėtume apie vežimus, padargus ar dar ką nors tradicinėje sodyboje. O šiuo atveju yra šiuolaikinė sodyba, kurioje tikrai bus automobilių, ir negalima jų laikyti kažkur prie bažnyčios ar gatvių pakraščiuose“, – į draugijos pastabą dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus visiškai nesilaikant tradicinės sodybos atkūrimo principų atsakė V. Katarskis. Be to, pasak projektuotojo, vietose, kur stovės automobiliai, numatyta plastikinio korio danga su žole.
„Saulutės“ atsiųstose pastabose minima, jog sodybos pastatų apkalimo būdas nėra būdingas Žemaitijos etninės architektūros ir Beržoro kaimo tradicijai. Projektuotojas paaiškino, kad sprendiniuose apkalimo būdas nėra nurodytas, ir patikino, kad jis tikrai bus būdingas Žemaitijai.
Išgirdusi tokį atsakymą Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė kalbėjo: „Čia vyksta viešinimas, ir jei žmonės dalyvauja, tai jiems svarbu ir jie nori žinoti. Mes šnekame ne apie šiaip kokį kaimelį, o apie vietovę, kuri į Žemaitijos etnokultūrinį žemėlapį įrašyta aukso raidėmis. Labai norėtume dėmesio.“
Pastabas draugija išsakė ir dėl kiekvieno pastato langų dydžio, langinių ir kt.
Specialistų nuomonė
„Yra tikrai gerų dalykų projekte: bandymas atkurti tūrius, siluetus, tačiau daugiau yra diskutuotinų dalykų“, – pažymėjo projektinių sprendinių viešinime dalyvavusi Lietuvos liaudies buities muziejaus kultūros paveldo specialistė, architektė dr. Rasa Bertašiūtė.
Specialistės manymu, siūlymas pastatus statyti karkasinius – racionalus ir šiuolaikiškas. Kalbėdama apie spalvų parinkimą, ji taip pat sakė, jog mediniai namai buvo dažomi ryškesnėmis spalvomis, o gyvenamasis namas turėjo skirtis nuo ūkinių pastatų.
Pastabų architektė turėjo ir dėl vitrininių langų, nukreiptų į ežerą. Pasak jos, langus būtų galima atverti į vidinį kiemą, kuris susiformuotų pasukus tvartą. Atkreiptas dėmesys ir į kaminą gyvenamojo namo centre. „Dėl kamino sakote, kad tai nesvarbu, bet turbūt esminis žemaitiškos trobos bruožas yra centre esantis masyvus kaminas. Iš ilgametės praktikos galiu pasakyti, kad labai svarbus. Būtent tos detalės ir formuoja įspūdį, tarsi istorijos ir mūsų tradicijų atkartojimą. Pastangos geros, bet gal bendromis jėgomis galima sukurti dar geresnį“, – reziumavo R. Bertašiūtė.
„Plungės krašto žmonės labai atidžiai stebi šį projektą. 2016 m. matėme, kaip sodyba buvo pradėta savavališkai griauti, dabar matome, kad jos dokumentai pakeisti, statusas kitoks ir tos vertės, kokia buvo, nebėra. Labai neramu, kai skaitome projektinius dokumentus, kur sodyba padalyta į tris zonas, kas praktiškai reiškia tris atskiras sodybas, tvartas apsuktas… Tikime jūsų profesionalumu, tikime ir šių sodybų savininkų geranoriškumu, kad tai ne šiaip sau vieta, ji visiems svarbi, tikime, kad galėsime matyti kažką panašaus į klebonijos sodybą“, – akcentavo J. Skurdauskienė.
Pasak jos, tokiuose pristatymuose sudėtinga dalyvauti, nes visuomenė paprastai nurašoma kaip nelabai išmananti šiuos dalykus, į gyventojų argumentus nėra įsiklausoma.
