Balandžio 21 dieną Telšių r. savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje šventiškai prasidėjo 23-ioji Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė.
Visą savaitę telšiškiai buvo kviečiami dalyvauti įvairiuose renginiuose. Ten besilankydamos „Telšių ŽINIOS“ sutiko daug šaunių bibliotekos lankytojų, kurie tvirtino neįsivaizduojantys, kaip galėtų gyventi be bibliotekos lobyno, ir mielai sutiko pasidalyti mintimis apie meilę rašytam žodžiui.
Apie ištikimuosius skaitytojus
Aktyvius bibliotekos skaitytojus giria ir gerų žodžių jiems negaili vyr. bibliotekininkė Rasa Stanevičiūtė, negalinti atsižavėti brandaus amžiaus žmonių žinių troškimu, energija, aukšta bendravimo kultūra: „Šie žmonės daugeliui iš mūsų turėtų būti pavyzdys, kaip reikia džiaugtis gyvenimu ir naudotis visomis jo teikiamomis galimybėmis.“
Šįkart „Telšių ŽINIOS“ kviečia susipažinti su dviem ištikimiausiais bibliotekos lankytojais, kurie atradę bibliotekos lobynus negali jais atsigėrėti.
Devyniasdešimtmetis Algirdas Vizgaudas skaitykloje praleidžia kone kasdien po tris valandas, taip pat lanko čia rengiamus anglų kalbos ir kompiuterinio raštingumo kursus.
Telšiškė 83-erių Zita Steigvilaitė irgi bibliotekoje dažna viešnia: žurnalai, laikraščiai, knygos, renginiai – visa tai gyvenimui suteikia išminties.
Per gyvenimą su knyga
„Aš visą gyvenimą nugyvenau be jokių didelių stresų Luokės gatvėje, Telšiuose“, – pokalbį pradeda Z. Steigvilaitė ir tęsia pasakojimą: „Šeimoje augome penki vaikai. Tėvelis dirbo. Mūsų mama buvo labai tvarkinga. Buvome tikinti šeima, mama visuomet vesdavosi mane į bažnyčią. Aš visada buvau Telšių Mažosios parapijos narė.“
Anot pašnekovės, mama turėjo labai daug draugių siuvėjų, todėl ji kartu su seserimis visada buvo puošniai rengiamos: „Mama buvo labai išradinga. Atsimenu, kaip po karo kareiviai mamai atnešė už butelį parduoti parašiutą. Mama jį nupirko, su drauge dažė jo medžiagą, o iš jos visiems prisiuvo gražiausių rūbų, dar ir siuvėjos vaikams liko.“
Zita mokėsi Žemaitės gimnazijoje, kurioje baigė septynias klases. Buvo labai sportiška mergina, todėl dažnai buvo kviečiama įvairiose sporto varžybose atstovauti pirštinių fabrikui „Mastis“. Būdama 16 metų Zita gavo pasiūlymą, esą jei varžybose įvykdys tam tikrus normatyvus, rudenį bus priimta į fabriką dirbti. „Aš labai stengiausi… Ir jau 17-os buvau priimta į „Mastį“. Pradžioje dirbau siuvėja, dvejus metus siuvau pirštines. Vėliau mane perkėlė į sukirpimą, dar teko dirbti brokuotoja. Paskui įstojau į Lengvosios pramonės technikumą, kur mokiausi ketverius metus. Teko dirbti ir administracijoje.“
Kitus 20 savo gyvenimo metų moteris dirbo pirštinių fabriko etatine profesinės sąjungos pirmininke. „Per tuos 20 metų išprusau, daug išmokau, daug organizacinių darbų turėjau įvykdyti. Reikėjo suburti žmones, o jų čia dirbo apie 1 000, turėjau išmokti daug dalykų, kurių man iki tol gyvenime niekada nereikėjo.“
Zita sako, jog visada turėjusi potraukį prie knygų, žurnalų, labai patiko skaityti ir sužinoti: „Nebuvau taupi – knygoms negailėjau pinigų, todėl mano asmeninė biblioteka labai turtinga. O šiandien knygas, žurnalus, nuostabius renginius ir šaunias darbuotojas esu atradusi Telšių bibliotekoje, kurioje praleidžiu nemažai laiko.“
Moters tvirtinimu, sunku būtų įvardyti vieną įdomiausią jos perskaitytų knygų. Tokių per gyvenimą buvo labai daug. Zitos dėmesį visada patraukia psichologinės knygos, labai patinka biografinės. Atmintyje išlikusios knygos „Karaliaus Saliamono baimės“, „Trys draugai“, „Vakarų fronte nieko naujo“, „Meilužiai ir japonės“, „Gyvenimas tau prieš akis“, „Moterų kupė“ ir daugelis kitų.
Labai vertina ir bibliotekoje rengiamus kompiuterinio raštingumo kursus, nors prisipažįsta, jog ten jai sekasi sunkiai, bet labai stengiasi ir giria savo mokytojus. Tačiau atvirauja, jog spausdintas laikraštis ir knyga – arčiau širdies. Jos nuomone, ne visi kompiuteriu naudojasi, o išminties ieško knygose…
Anksčiau Zita taip aktyviai bibliotekos gyvenime nedalyvaudavusi, bet šiandien jau nebeįsivaizduojanti savo gyvenimo be jos: „Erdvios patalpos, graži aplinka, nuostabus vaizdas per langą, knygos išdėstytos pagal temas, baldai naujoviški. Atėjusi radau nuostabiausias darbuotojas, kurios mane pakvietė į čia vykstančius renginius. Esu sužavėta!“
90 metų – ne riba naudotis bibliotekos teikiamomis galimybėmis
Telšiškiui A.Vizgaudui – devyniasdešimt. Sunkiau vaikštantis vyriškis į biblioteką kasdien atvyksta automobiliu. Pasitikslinus, ar jis pats vairuoja mašiną, pašnekovas patvirtina: „Čia nėra jokio „šposo“! Laikraštį skaitau be akinių. Aš šiek tiek blogiau vaikštau, bet automobiliui vairuoti nebūtinas geras vaikščiojimas. Čia reikalingas geras regėjimas ir greita reakcija, o šių gebėjimų praktiškai nesu praradęs.“
- Vizgaudui ypač malonu dalytis prisiminimais apie darbo metus. Daug metų vyriškis dirbo zootechniku inspektoriumi arklininkystei, tvarkė pasų sistemą, dalyvaudavo organizuojant arklių pridavimą–pardavimą.
Liūdniau pašnekovui prisiminti vaikystę, mat ji buvusi be galo sunki: „Su broliu augome be tėvų. 1940-ųjų birželio 14-osios naktį areštavo tėvą, o mamos ir mūsų nerado. Mama buvo paslėpta ir susirgo plaučių uždegimu, prasidėjo karas, gydymo nėra, vaistų nėra, todėl mirė. Palaidota buvo tą pačią dieną, kai laidojo Rainių kankinius.“
Paklaustas, kaip „atrado“ Telšių miesto biblioteką, pašnekovas šmaikštauja: „Jos nereikia atrasti. Negeras klausimas! Juk biblioteka nėra kur po žeme, kad jos reiktų ieškoti. Nuo jaunų dienų buvau aktyvus bibliotekos lankytojas. Dar kai Telšiuose, Kalno gatvėje, veikė medinė sena biblioteka, aš, būdamas pradinių klasių mokinys, ten užsukdavau.“ Taip A. Vizgaudas nuo mažų dienų ir keliauja su biblioteka. Vyriškį domina įvairi informacija. Aktyviai skaito apie politiką, technikos naujoves, sveikatą, seka rajono gyvenimą ir kt.
Knygos telšiškį domina šiek tiek mažiau, daugiau dėmesio jis skiria periodinei spaudai. „Prie knygų reikia prisirišti ir turėti laiko tam. O aš laiko daug neturiu. Knygose – daug plepalo, mažai informacijos. O man reikia mažai plepalo, o daugiau informacijos.“ Knygas vyriškis dažniau ima ne dėl savęs, jas parneša savo devyniasdešimtmetei žmonai, su kuria balandžio 30 dieną švęs 60 metų vedybinio gyvenimo sukaktį.
Aktyvus skaitytojas teigia, jog bibliotekos šiandien žmonių gyvenime vaidina didelį vaidmenį, jos labai reikalingos. Nors, vyriškio manymu, galima gyvenimo pasisemti ir iš televizijos, bet ten dažniausiai ne taip sukoncentruota informacija kaip spaudoje.
Algirdas bibliotekoje lanko anglų kalbos ir kompiuterinio raštingumo kursus. Ir tuoj pademonstruoja anglų kalbos žinias su bibliotekininke Rasa apsikeisdamas keliomis angliškomis frazėmis. Skaitytojas sako, jog anglų kalba lengviau einasi nei kompiuteriai. Nors susirasti reikalingos informacijos interneto platybėje jam vieni juokai.
Apgailestauja Algirdas, jog jaunoji kompiuterinė karta tolsta nuo knygos, nuo spaudos, o tai vyriškis vertina ir gerai, ir blogai: jo nuomone, žmogui reikalinga ir tas, ir tas.
Bibliotekos savaitės proga paprašėme skaitytojo ko nors palinkėti bibliotekos darbuotojoms. Žodžio kišenėje neieškantis pašnekovas atsakė: „Nieko nelinkėsiu, nes viską jos jau turi – visas gerąsias savybes. Tik žmonėms reikia palinkėti ateiti į biblioteką ir pasinaudoti informacijos ir mokslo čia teikiamais šaltiniais.“
Atsisveikinant Algirdas tvirtino, jog jam šiandien svarbiausia sveikata. Jo nuomone, tai turėtų būti svarbu ir valstybei – auginti sveikus žmones.
