Sekmadienį gražiausi žiedai pražys ir nuoširdžiausi žodžiai skambės mūsų Mamoms. Artėjant Motinos dienai tradiciškai prezidentūroje yra pagerbiamos Tos, kurios išaugino ir dorai išauklėjo būrį vaikų. Šioms mamoms šalies vadovas skiria garbingą apdovanojimą – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį. Toks gegužės 4-ąją vykusios ceremonijos metu buvo įteiktas ir Alvyrai Petreikienei iš Kulių seniūnijos Kumžaičių kaimo. 85-erių moteris yra septynių vaikų mama. Visą gyvenimą paaukojusi savo atžaloms tik dėl jų ir apdovanojimo vyko atsiimti. „Vaikai labai prašė, negalėjau atsakyti jiems, o man pačiai tai… Ne tas amžius jau turbūt“, – šyptelėjusi tarė ponia Alvyra, kai aplankėme ją dar prieš išvyką į sostinę.
„Kad tik nekluptelėčiau eidama atsiimti apdovanojimo“, – didžiausiu nerimu pusiau juokais, pusiau rimtai su mumis pasidalijo A. Petreikienė. Ir nusišypsojo. Akivaizdu, kad garbaus amžiaus moteris nestokoja geros nuotaikos. O kai šypsena puošia veidą, tai ir kasdienybė tampa mielesnė. Nesvarbu, kad sveikata nebegeležinė, kad jėgų dažniausiai užtenka tik geram pusdieniui, užtat noro gyventi ir kuo ilgiau būti su artimaisiais netrūksta. Laimė jai yra matyti pavyzdingus savo vaikų gyvenimus.
Septynių vaikų mama
A. Petreikienė gali didžiuotis būdama septynių vaikų mama. Apie kiekvieną ji atsiliepia kuo geriausiais žodžiais, džiaugiasi, kad jų gyvenimai sėkmingi. Visi yra sukūrę gražias šeimas. Nė vienas nebijo darbo. „Nėra buvę, kad mano vaikai neturėtų darbo ar „stovėtų“ darbo biržoje, visi baigė mokslus“, – pasakojo mama. Penkios dukros ir du sūnūs: Genutė, Vida, Rima, Elvyra, Povilas, Jolanta, Darius – visas Alvyros turtas.
Gausus būrys vaikų yra išsibarstę po visą Lietuvą, yra gyvenančių ir užsienyje. Štai dukra Jolanta bene 20 metų gyvenimą kuria Airijoje. Yra tekę pas ją lankytis prieš 15 metų, tačiau pastaraisiais metais daugiausia bendraujama telefonu. Aišku, kaskart mamai malonu sulaukti į jos namus grįžtančių vaikų. Širdis tada be galo džiaugiasi.
A. Petreikienė yra ta, kuri aplink save suburia didelį 63 žmonių būrį. Būtent tiek pačių artimiausiųjų – vaikų, marčių, žentų, anūkų ir proanūkių – yra jos aplinkoje. Sakė šią dieną turinti 17 anūkų ir 18 proanūkių. „Kai visi susitinkame, tai kitų žmonių mums ir nereikia“, – pastebėjo ji. O susiburti drauge Petreikių giminė mėgsta. Turi ir tradiciją matytis kas kelerius metus. Kokia šventė tada vyksta Alvyros namuose!
Malonu šiandien išėjus pasivaikščioti po sodą regėti čia augančią rojaus obelėlę, pasodintą pernai – simbolis jų gausios ir darnios šeimos.
„Augti gausesnėje šeimoje yra labai smagu. Dabar mamos neretai dejuoja, kad sunku yra auginti vaikus. Nesutinku. Reikia vaikus labai mylėti. Jei visą širdį atiduosi, jokio rūpesčio tada nebus ir visos bėdos spręsis lengvai. Mes visada su vaikais kalbėdavomės, tardavomės ir dabar bendraujame ištisai, neįsivaizduoju, kad būtų kitaip. Ir vaikus auklėjau taip, kad jie vienas kitą brangintų“, – kalbėjo Alvyra.
Gyvenimas nelepino
Pati A. Petreikienė visą gyvenimą praleido Kulių apylinkėse. Nors gimė Rietavo savivaldybėje, tačiau Kuliuose užaugo, o ir 1960 metais baigusi mokslus tuometiniame Klaipėdos tarybiniame ūkyje-technikume, kur įgijo agronomo specialybę, sugrįžo čia gyventi. Tiesa, jau tada ir vestuves atšoko su Povilu Petreikiu. Jis taip pat kilęs iš šių kraštų, iš Juodeikių, netgi toje pačioje mokykloje Kuliuose abu mokėsi, bet vienas kitą atrado tik po keleto metų.
Povilas buvęs gamtos žmogus: baigęs Rietavo sodininkystės ir daržininkystės mokyklą, po tarnybos kariuomenėje dar baigė miškininkų kursus. Įsidarbino Kulių girininkijoje. Čia darbą rado ir Alvyra: dirbo brigadininke. Netrukus šeima susilaukė pirmosios atžalos. Tuo metu Petreikiai gyveno Didžiųjų Mostaičių kaime.
„Neplanavome turėti gausią šeimą, bet kiek Dievas davė, tiek auginome“, – sakė A. Petreikienė.
Deja, šeimine laime džiaugtis Alvyrai nebuvo lemta ilgai. Su Povilu sukūrusi gražią šeimą ir kartu praleidusi 22 metus ji savo žmogaus neteko. Vyras mirė būdamas 48 metų po sunkios ligos.
„Jauniausias vaikas Darius tuomet buvo 5 metų. Vyriausią dukrą jau buvome ištekinę, bet Povilas mirė nepamatęs nė vieno anūko“, – prisiminė Alvyra.
44 metų likusi našlė A. Petreikienė toliau visą gyvenimą rūpinosi pati savo vaikais. Sunkiai ir daug reikėjo dirbti norint, kad šeimai nieko netrūktų. O ir patys vaikai žinojo sunkaus darbo skonį.
„Neieškojau kito žmogaus. Galvojau tik apie vaikus. Visas mano dėmesys buvo jiems“, – toliau pasakojo senolė.
Daug ir įvairius darbus dirbo Alvyra. Visada gyveno ūkiškai. „Buvau ir mezgimo mašiną nusipirkusi. Megztinius mezgiau, į turgų vežiau, ir odines rankines teko siūti – dirbau viską, ką beišmaniau. Ir Kulių pašte teko dirbti. Būdama pensininkė padėklus vienoje įmonėje gaminau“, – turima darbo patirtimi dalijosi A. Petreikienė.
Ir jos vaikai darbštūs. „Sūnus 14 metų su arkliu jau dirvą arė ir net kiaulę pjovė. Lenkiau prie darbo vaikus, nebuvo kitos išeities“, – pastebėjo ji.
„Esu tikrai laiminga“
Gera girdėti šiandien tokius žodžius iš ponios Alvyros lūpų. Neslėpkime, juk sulaukęs garbaus amžiaus žmogus neretai linkęs nebematyti gyvenimo džiaugsmo: kasdienybė tampa nemiela, slegia praėjusių metų našta. Tačiau mūsų pašnekovė – ne tokia. Besišypsančios akys išduoda – jai viskas gerai. „Tikrai laiminga esu. Būtų „didlei“ gerai, kad dar galėčiau pamatyti paaugusius proanūkius“, – savo didžiausiu noru pasidalijo A. Petreikienė. Tačiau metai duoda savo: teko patirti ne vieną operaciją, kad geriau jaustųsi – vartoti vaistus. Artėjant Kalėdoms ši garbaus amžiaus moteris pasitiks 86-ąjį gimtadienį.
Alvyra gyvena jauniausiojo sūnaus Dariaus šeimos kaimynystėje. Jis įsikūręs tėviškėje. Čia buvusio ūkinio pastato vietoje pasistatęs sau namą, mama gyvenanti savo troboje. Alvyra yra patenkinta, kad dar ir šiandien ji gali būti savarankiška, pati sau yra šeimininkė. O reikalui esant – ir pagalba šalia. Marti Renata ir sūnus rūpestingi. Dėmesio mamai netrūksta.
„Pažiūrėkite, kaip sūnus viską man suremontavo, įrengė“, – rodydama savo namus kalbėjo senoji Petreikienė.
Dienas leidžia Alvyra žiūrėdama televizorių, skaitydama laikraščius, vaikštinėdama po išpuoselėtą sodybą. Visus darbus ji jau yra perleidusi jauniesiems šeimininkams. Jos širdis tik džiaugiasi matydama, kaip vaikai šauniai tvarkosi.
Kelionė pas Prezidentą
Alvyra neslėpė nuostabos sužinojusi, kad yra kviečiama atvykti į prezidentūrą, kur šalies vadovas jai įteiks garbingą apdovanojimą artėjančios Motinos dienos proga. Tikrai nelaukė tokio įvertinimo.
„Staigmena man buvo didelė“, – šyptelėjo senolė. Paraginta vaikų ji vis dėlto nusprendė išsiruošti į kelionę, tuo labiau kad širdį džiugina dar vienas dalykas: atsirado neplanuota proga pamatyti toliau gyvenančią dukrą.
„Iš pradžių nuvažiuosiu į Kauną pas dukrą, ten pabūsiu keletą dienų“, – linksmai tarė ji.
O sulaukusi ketvirtadienio lydima anūko Manto ir jo žmonos Alvyra pravėrė ir prezidentūros duris.
