Pasaulis atsivėrė. Atsiradus galimybei laisvai keliauti, rinktis, kurioje šalyje gyventi, daug tautiečių paliko Lietuvą. Taip patys artimiausi žmonės nutolo vieni nuo kitų, nes per atstumą išlaikyti glaudų ryšį daug sunkiau. Daugėdiškiai Nijolė ir Antanas Ruigiai savo šeimos narius mato kasdieną: iš rytų pusės – Raimondos, iš vakarų – Renatos, iš šiaurės – Remigijaus sodybos, o jųdviejų namas pačiame centre. Ne kiekvienas galime pasigirti tokia širdžiai miela kaimynyste.
Šeima – lyg kumštis
Apie Nijolę Ruigienę, kurios giminės medis plačiai išsišakojęs Daugėdų žemėje, ir gyvenamąjį „Ruigių kvartalą“ sužinojome iš seniūnės Astos Globienės, kai paprašėme rekomenduoti, kokią šeimą galėtume pakalbinti artėjant Šeimos dienai.
Gražiai iškarpyta gyvatvorė, ryškiaspalvėmis tulpėmis sužydėjęs įėjimas į kiemą, nepriekaištingai sutvarkyta aplinka sufleravo, kad čia gyvena darbštūs, tvarkingi žmonės. Kieme pasitikusi Nijolė neslėpė, kad seniūnija yra juos apdovanojusi už sodybos puoselėjimą ir gražinimą. Erdviame sklype – daug įvairiausių dekoratyvinių augalų: hortenzijos, pūkenio krūmas, sakuros, magnolijos, maumedžiai, įvairūs kadagiai. Tačiau šį kartą ne apie juos susitikome pasikalbėti, o apie darnią lyg kumštis krūvon susibūrusią šeimą.
Žemaičiai – kuklūs žmonės, jiems sunku atvirauti. Bet žodis po žodžio ir sužinojome, kad šiame krašte auga jau ketvirtoji Nijolės giminės karta. Pirmieji čia atsikėlė tėvai Jadvyga ir Andriejus Bielskiai su nemažu būriu vaikų. Tėvai jau išėję amžinybėn, bet keturios jų atžalos – Danguolė, Irena, Rimantas ir Nijolė – šaknis giliai į Daugėdų žemę suleido.
Moteris pasakojo, kad ji trumpam buvo svetur išvykusi – kelerius metus mokėsi Kretingos tarybiniame ūkyje-technikume ir dar dvejus metus pagal paskyrimą dirbo agronome Alsėdžiuose. Į tėvų namus grįžo jau su pirmagime dukra ir vyru.
Užbėgdami istorijai už akių, pasakysime, kad pirmasis Nijolės vyras Edvardas žuvo per nelaimingą atsitikimą 1990 metais. Jauna našlė liko su trimis vaikais – vyresnėlėmis dukromis Raimonda, Renata ir nė trejų metų neturinčiu sūneliu Remigijumi. Gyvenimas keitėsi kardinaliai – moteris išėjo iš darbo. Laikė karves, augino paršavedes kiaules, avis. Ūkininkavo, sukosi kaip mokėjo. Neslėpė, kad buvo labai sunku. Verslo, kuris nešė šeimai nuolatines pajamas, gyslą daugėdiškė užčiuopė visiškai atsitiktinai – pelningai pardavusi karvės, kurią prireikė skubiai pjauti, skerdieną. Taip ji pradėjo turguose prekiauti savo ūkyje užauginta šviežia mėsa, o kai jos nebeužteko, gyvulius supirkdavo iš kitų ūkininkų. Ir šitaip vertėsi beveik trisdešimt metų. Net dukros Raimonda ir Renata su vyrais į šį verslą buvo įsisukusios.
Atrasta nauja laimė
Naujo vyro Nijolė neieškojo, bet, kaip sakoma, jeigu tau skirta, tai ir ieškoti nereikia. Veiviržėniškis Antanas į jos namus atvažiavo atsitiktinai. Ir po dvejų metų pažinties – 1996-aisiais – jiedu susituokė. Darbštus, geras žmogus tapo tėvu moters vaikams ir tikra atrama žmonai. „Dviese visada lengviau. Antanas miške traukia medieną, o grįžęs iš darbo po sodybą iki vėlyvo vakaro „žiūžia“. Vaikai jį tėvu vadina. Žinot, kiti ir tikri tėvai nėra tokie geri savo vaikams kaip Antanas maniškiams“, – kalbėjo N. Ruigienė.
Gal todėl, kad šeimoje meilės netrūko, jaunoji karta neskubėjo iš gimtinės išskristi. Šiandien Nijolė ir Antanas gali džiaugtis, kad gyvena pačių artimiausių, kokie tik gali būti, kaimynų apsuptyje. Kaip jau minėjome, iš rytų pusės – Raimondos, iš vakarų – Renatos, iš šiaurės – Remigijaus namai. Iš kiemo gali su visais susišaukti. Tad su artimaisiais sutuoktiniai kasdien bendrauja.
„Kaip pavyko išlaikyti vaikus taip arti? Negi žentai nepabijojo uošvių kaimynystėje įsikurti?“ – smalsavome prisiminę, kad apie žentų ir uošvienių santykius tiek anekdotų prikurta.
„Mano žentai – vienas už kitą geresni. Labai puikiai su jais sutariame. Gal todėl ir nereikėjo įtikinėti, kad kaime pasiliktų. Renata ir Tomas kurį laiką su mumis gyveno. Planavo į Klaipėdą išsikraustyti, bet kaip tyčia tuo metu kaimynystėje pradėjo namą pardavinėti. Nusipirko jį, susiremontavo. Prisimenu, kai kraustėsi iš mūsų – širdis plyšo. Kad nematyčiau, kaip baldus neša, išėjau rožių ravėti. Raviu, o ašaros iš akių byra, nors žinau, kad čia pat, už tvoros, gyvens. Vyresnioji Raimonda su Kaziu naują namą kitapus kelio pasistatė, sūnus Remigijus irgi čia pat kaimynystėje namuką turi. Labai darbštūs mano vaikai – gražiai tvarkosi. Žentai vasaromis dirbti į Norvegiją prie kelių tiesimo išvažiuoja, dukros „Vičiūnuose“ dirba. Sūnus Remigijus namuose darbuojasi. Turi du šiltnamius, tad pomidorais, agurkais, vaistažolėmis mus aprūpina. Pasidalija ir karpiais, kuriuos tvenkinyje augina. Šiemet įsitaisė bičių, ko gero, ir medaus gausime“, – neblėso iš motinos veido šypsena kalbant apie savo atžalas.
Prabilus apie ketvirtąją kartą – anūkus – akys dar labiau nušvinta. Turi jų penkis – Gretą, Kristupą, Vestą, Skaistę, Klaudiją. Vyriausioji Greta Klaipėdoje dantų higieniste dirba, o mažiausioji Klaudija tik šiemet į mokyklą pradės eiti. Mums bekalbant kaimyniniame kieme motociklas suburzgė. „Tai mano anūkėlė į mokyklą išvažiuoja“, – paaiškino daugėdiškė.
Antanas ir Nijolė gyvulių nebelaiko, tik daržovių pasiaugina. Šiltuoju sezonu daug dirba tvarkydami aplinką. Paklausta, ar laiko lieka kitiems pomėgiams, prisipažino žiūrinti serialą – pirmą kartą per 30 metų!. „Kol prekiavome turguje, televizoriui laiko nelikdavo. Šiemet pradėjau žiūrėti ir nė vienos serijos nepraleidžiu. Jeigu nespėju vakare, žiūriu kartojimą vėlyvą vakarą“, – pasakojo moteris.
Daugėduose – geriausia
Prieš dvejus metus įkalbėti dukrų Ruigiai su jų šeimomis Turkijoje, Alanijoje, atostogavo. Geros buvo atostogos. Kaip sakė Nijolė, net miegoti nebuvo kada.
Vis dėlto moteris neslėpė, kad jiedu su vyru – namisėdos ir geriausiai jiems yra Daugėduose. N. Ruigienė negailėjo pagyrimo žodžių seniūnei A. Globienei, kuri, pasak moters, ir šeimininkiška, ir rūpestinga: „Seniūnės kitos net neįsivaizduoju. Prižiūri ji mūsų kaimą, stengiasi, kad daugėdiškiams būtų patogu gyventi. Tik viena bėda – pro mūsų namus eina žvyruota gatvė. Kai mašina ja pravažiuoja, pakyla didžiulis dulkių kamuolys, nespėju aš verandos langų valyti. Suprantu, kad greitai jos neišasfaltuos, bet viliamės, kad nors palaistys specialiu vandeniu, kad mažiau dulkėtų.“
Nijolė ir Antanas neturi tradicijos švęsti Šeimos dieną, bet per Motinos dieną, Tėvo dieną, vaikų ir anūkų gimtadienius šeima susirenka į šventinį pasibuvimą. Būrys gausus, tad tokių susiėjimų tikrai netrūksta.
Nuotraukos iš asmeninio
šeimos albumo.
