Nuo pat ryto sėdžiu ir, sukandusi dantis, skaitau naujienas. Kuo toliau, tuo labiau nebenoriu čia būti. Ir ką galvoja tos aukščiau už visus esančios galvos?
Prabangos, progresiniai mokesčiai – viskas puiku, sutinku, kad taip ir turi būti. Bet va, kai pradeda klibinti ir tai, ką kažkada pasidėjau, tiksliau būtų pasakyti – padėjau atžaloms juodai dienai, pradedu šiauštis kaip ežys. Už tai, kad sunkiai uždirbtų santaupų nelaikau kojinėje ar stiklainyje, turiu ir valstybei sumokėti. Suprasčiau, jei milijonus turėčiau ir palūkanos tūkstančiais plėšytų piniginę, o dabar… Vargani keli šimtai per metus ir tuos pačius apkarpys… Ant liežuvio prašyte prašosi ir riebesnis žodelis.
Į viešumą prasprūdo svarstymų panaikinti vaikų išlaikymo fondą (VIF) – jau ir verkti norisi nuo tokio „genialaus“ pasiūlymo. Juk aplink tikrai netrūksta moterų, kurios, paliktos su vaikais, sukasi kaip voverės rate, o tėčiai, jau seniai pamiršę, kad turi atžalų, ramiai gyvena. Atsiradus VIF, moterims tapo šiek tiek lengviau. O dabar taupumo sumetimais mąstoma tą lengvatą panaikinti. Tiesa, matyt, toks neapgalvotas žingsnis sukėlė visuomenės pasipiktinimą, nes SADM suskubo paskelbti, kad ieškos būdų išsaugoti šį fondą.
„Linksmiausia“ dalis – privačių pensijų fondų likimas. Kažkada pasirašiau sutartį, optimistiškai (pasirodo – naiviai) tikėdama, jog, kai ateis laikas išeiti į užtarnautą poilsį, būsiu šiek tiek susitaupiusi, galėsiu pakeliauti… O dabar, atrodo, ne tik nesutaupysiu, bet ir tuos sutaupytuosius kažin ar atgausiu. Žiūrėk, dar ir skolinga liksiu. O kaip bus su amžinai skolų liūne skendinčia „Sodra“, vienas Dievas žino.
Kartais norisi – kaip tam carui iš vieno animacinio filmuko – tarti: „Et, parduosiu karūną, nusipirksiu kepurę ir važiuosiu į užsienį…“ Gal ten geriau ir nebus, bet blogiau turbūt irgi ne.
Kita vertus, gal ir nėra taip jau blogai Lietuvoje… Pradedami grąžinti liūdnos baigties sulaukusiame „Snoro“ banke buvę žmonių indėliai. Artėja viena iš gražiausių ir laukiamiausių švenčių, žaislų parduotuvės pilnos žmonių, prie kalėdinės atributikos stoviniuoja būreliai. O ir maisto skyriuose nėra tuščia. Namų languose blyksi lemputės – nori nenori verčia nusišypsoti…
Tai kas, kad Kalėdų stalas bus šiek tiek kuklesnis, gal dovanų mažiau, bet vien nuo minties, kad susirinks visi širdžiai mieli artimiausi žmonės, darosi gera, susierzinimas ir pyktis dingsta. Džiaugiesi tuo, jog namiškiai sveiki, kad vis dar turi duonos ant stalo, o kaip gyvensime toliau – pamatysime. Tikiuosi, kad dienraštyje „Respublika“ pasirodžiusi žinutė apie svarstymą atpiginti kai kuriuos maisto produktus virs realybe.
Tikiu: kaip po nakties ateina rytas, taip ir po blogos dienos išaušta gera. Juk bėgti iš skęstančio laivo ne visada – geriausia išeitis.