Liepos 13 dieną sukako 100 metų, kai gimė Jakovas Bunka (1923–2014). Žymus mūsų krašto tautodailininkas, Plungės garbės pilietis, paskutinis Plungės žydas, žmogus, daug nuveikęs, kad būtų išsaugotas holokausto aukų atminimas Plungėje, puoselėjęs žydų istoriją ir kultūrą. Sakoma, kad žmogus gyvas tol, kol gyvas jo atminimas. Būtent šios iškilios asmenybės gimimo metinių proga liepos 29 dieną Žemaičių dailės muziejuje surengtas išskirtinės parodos „Mozės klajonės“ pristatymas. Eksponatai sukurti remiantis paties a. a. J. Bunkos darytos Mozės skulptūros pavyzdžiu. Parodos kuratorius – Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas Daumantas Levas Todesas. Įdomu tai, jog minėtoji paroda eksponuota ne vienoje Europos šalyje, paskutinįsyk – Ukrainoje, o štai dabar atkeliavo ir į J. Bunkos gimtą kraštą.
Parodos „Mozės klajonės“ atidarymo dalyvius sveikino Žemaitės dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė. Ji trumpai priminė, kokia asmenybė buvo J. Bunka. „Jakovas Bunka įaugęs į plungiškių gyvenimą. Dar ir šiandien sunku patikėti, kad jis į mus žvelgia iš anapus. Jakovas aktyviai dalyvavo plungiškių ir ne tik jų bendruomenės gyvenime. Jo gebėjimas subtiliai kalbėti apie svarbius dalykus jaudino. Darbai, kurie buvo jo padaryti, vertybės, kuriomis jis gyveno, turi savo tęsinį ir skatina žmones mąstyti, prisiminti, kurti“, – kalbėjo J. Skurdauskienė.
J. Bunka paliko įspūdį ne vienam žmogui. Prisiminimais apie šį menininką parodos atidarymo metu dalijosi ir ilgametė Plungės viešosios bibliotekos direktorė Violeta Skierienė, Plungės „Saulės“ gimnazijos Tolerancijos centro įkūrėja ir ilgametė mokytoja Danutė Serapinienė. „Jam bendravimas su žmonėmis buvo didelė vertybė“, – sakė mokytoja.
Žodį tarė ir Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis: „Po tragedijos, kuri įvyko su Lietuvos žydais per Antrąjį pasaulinį karą, kai jų liko tik vienetai, Jakovui Bunkai turėjo būti labai sunku kurti ir įamžinti atminimą tų tautiečių, kurių neliko. Nes šalia nebuvo kitų, kurie išgyveno tuos pačius jausmus ir su kuriais būtų galima dalytis savo išgyvenimais. Bet Jakovas Bunka, kiek jį atsimenu, visada buvo kupinas švelnaus ryžtingumo ir tai, ką jis, vedamas to ryžtingumo, padarė – jo sukurtas memorialas ir kitos skulptūros, – išlikę ilgam. Jis visada buvo toks paprastas, tylus, nepastebimas, bet einantis ir darantis. Ta jo švelni šypsena ir mąslus žvilgsnis rodė, kad žmogus matė savo paliekamų darbų prasmę, darbų, kurie šiandien visiems mums duoda galimybę susimąstyti apie tai, kas anuomet įvyko. Juolab dabar, kai visai šalia vėl vyksta baisūs dalykai.“
Eugenijus Bunka, J. Bunkos sūnus, taip pat dėkojo už tėvo atminimo pagerbimą ir pastebėjo, kad parodos eksponatai – laikini, o kad J. Bunkos „dvasios gabaliukas“ muziejuje visada būtų gyvas, padovanojo šio tautodailininko darbo kopiją. „Muziejus yra institucija, kuriai pridera įamžinti mūsų bendruomenės žmones. Tikiu, kad ateityje rasis vieta, kurioje pristatysime visą Plungės istoriją ir būtent Plungės žydų istoriją“, – dėkodamas už dovaną žadėjo Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas.
Simboliška, kad J. Bunkos 100-ųjų gimimo metinių progai atminti parodos pristatymas vyko jo mirties dienos išvakarėse. „Mozės klajonių“ kuratorius – D. L. Todesas, kuris pats dalyvavo parodos pristatyme ir labai išsamiai pasidalijo eksponuojamų darbų istorijomis, juose pažymėtais simboliais, kuriais autoriai atskleidė savo matymus, kultūrinį ir tautinį identitetą.
D. L. Todeso projekto „Mozės klajonės“ paroda paremta J. Bunkos kūryba, tiksliau, jo skulptūra „Platelių Mozė“, 1989 -aisiais pastatyta ant Jazminų kalno Plateliuose. Ilgainiui ši skulptūra sutrešo ir nuvirto, bet išliko viršutinė jos dalis – Mozės veidas (2018 metais skulptūrą „Mozės veidas“ atkūrė Antanas Vaškys).
Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas pakvietė įvairių šalių menininkus sukurti savitą meno kūrinį, remiantis išlikusiu J. Bunkos skulptūros fragmentu. Parodoje pristatomos 30 skirtingų menininkų kūrybinės šio fragmento interpretacijos, simbolizuojančios amžinybę ir laiko trapumą, atsidavimą lemčiai ir pasipriešinimą, aklumą ir regėjimą, pasiaukojimą ir tikėjimą.
Apie šį projektą parodos anotacijoje D. L. Todesas rašo: „Kiekvienas turime savo dykumą, kurioje gimstame ir kurios vaizdas mums tėra iliuzija. Kiekvienas gimdamas gauname vardą, religiją, tautybę – be galo daug dalykų, kurių negalime pasirinkti, ir su jais tapatinamės. Kiekvieno mūsų tikslas tokiose aplinkybėse – išlaisvinti savo protą bei leistis į Mozės paieškas. Kas gali, Mozę randa savyje. Kas negali, randa artimoje aplinkoje. Kas neranda – lieka dykumoje.
Mozės paieškos reiškia kiekvieno mūsų gyvenimo tikslo ir prasmės ieškojimą. Visi pagal savo aplinką, gebėjimus, supratimą turime rasti savo misiją, kurią privalome įgyvendinti šiame gyvenime. Tai – mūsų išėjimas iš dykumos. Vis dėlto, beieškodami prasmės ir tikslo, privalome atrasti ir save, tačiau tame paieškų kelyje negalime griauti to, ką jame randame.“
Paroda „Mozės klajonės“ Žemaičių dailės muziejuje veiks iki rugpjūčio 20 dienos.
