„Gaspadinės“ amatas – iš kartos į kartą

Plungiškė Irena Balsienė, paprašyta papasakoti apie savo gyvenimą, užsiėmimus ir pomėgius, iš pradžių kuklinosi: „Ką čia apie mane kalbėti ir rašyti. Visada buvau paprastas žmogus, o štai mano mama Stefa Vaičiulienė tai auksinių rankų moteris buvo, kol sveikatos turėjo. Galiu jos rankdarbius parodyti“. Na, o rodydama mamos mezginius bei nėrinius, ponia Irena ir apie save kiek drąsiau prakalbo. O papasakoti ši moteris tikrai turi ką – juk ji keliolika metų Plungėje buvo viena iš žinomiausių „gaspadinių“, na, o dabar laisvalaikį leidžia siūdama scenos drabužius mažiesiems aktoriams.

Išties pokalbį su Irena pradėjome nuo jos mamos, kuriai dabar jau – 96-eri. Plungiškė savo pasiligojusią motiną vadina auksinių rankų moterimi ir visų galų meistre. Kalbėdama apie savo jaunystę, sako pamenanti, kad laikai buvo sunkūs, bet jie, Stefos Vaičiulienės vaikai, visada buvo ir pavalgydinti, ir apsiūti, ir apmegzti. Mat mama viską mokėjo – ir iš nieko gardų patiekalą pagaminti, ir, ką reikia, pasiūti, numegzti. Anot ponios Irenos, jos mama virbalų ir vąšelio iki pat senatvės iš rankų nepaleido ir daug savo darbų, kad neišsimėtytų, į specialų albumą sudėjo. Jį šeima ypač brangina.
Irena kilusi iš Rietavo. Na, o Plungėje liko po to, kai čia baigė prekybos mokyklą. Vėliau į Plungę ir savo tėvukus iš Rietavo parsivežė – kad visi drauge būtų. Daug metų dirbo įvairiose visuomeninio maitinimo įstaigose – ir miesto centre veikusioje konditerijos parduotuvėje-kavinukėje, ir alaus bare. Na, o vėliau įsidarbino kasininke Plungės kultūros centre. Iš šios vietos ir į užtarnautą poilsį išėjo.
Nors Irena ir sako, kad mama buvo visų galų meistrė, tačiau ir ji pati darbštumu, sumanumu neatsiliko. Vyresnieji plungiškiai tikrai prisimena „gaspadinę“ Balsienę, kuri iš kitų šio amato atstovių išsiskyrė ne tik gardžiais patiekalais, bet ir išmoningu jų patiekimu. Ir jeigu jau vestuvėse, krikštynose ar kokiame kitame pokylyje šeimininkaudavo Irena, visi žinojo: ir pilvai bus pilni, ir akis bus į ką paganyti.
Anot moters, kuri šeimininkavo keliolika metų, anais laikais ir dabar šis amatas labai skiriasi. Tiesa, nepakito tik tai, kad darbas – labai sunkus, varginantis, vis ant kojų, prie karštos viryklės. Anksčiau prieš vestuves paskersdavo kiaulę, patiesdavo ją ant stalo ir – daryk, ką išmanai. „Manau, tada maisto būdavo per daug, žmonės išties persistengdavo. Juk kelių rūšių karštus patiekalus ruošdavome ir jaunuosius sutinkant, ir dvyliktai valandai nakties, ir dar keliems kartams antrąją dieną“, – prisiminė šeimininkė. Tačiau ruošti šaltus patiekalus buvo paprasčiau: balta ir raudona mišrainės, mėsos vyniotiniai, kepta žuvis, silkė.
Pasak ponios Irenos, seniau viskas buvo paprasčiau, kaimiškai. O dabar reikia kur kas daugiau išmonės. Patiekalai – sudėtingesni, jų asortimentas turi būti didelis, o kur dar maisto ir stalo puošyba. Juk kiekviena lėkštė ant stalo atkeliauja lyg meno kūrinys. Nors moteris ir sako, kad seniau viskas buvo paprasčiau, tačiau iš tiesų jos patiekalai visada garsėjo įmantrumu. Ypač įspūdingas būdavo jos paruoštas alaus užkandžių stalas, kurį visada puošdavo parūkyta, apvirta ir išpuošta kiaulės galva bei kiti patiekalai. Kas kada nors buvo ponios Balsienės ruoštose vestuvėse, tą stalą tikrai atsimena.
Įdomu tai, kad Ireną į vestuves visada lydėdavo sūnus Andrius. Anot mamos, jį nuo mažens į virtuvę, prie puodų traukė. Talkindamas mamai, visada sakydavo: „Mama, padarykim kitaip, įdomiau, o ne taip, kaip visi daro“. Ir Irena sūnui pritardavo. Vėliau prie mamos ir sūnaus tandemo dar ir marti Danutė prisijungė. Beje, dabar ponia Irena šeimininkavimu jau nebeužsiima, o štai Andrius su Danute iš šio užsiėmimo šeimos verslą sukūrė.
Paklausta, ar iš šeimininkavimo vestuvėse prisimena kokių juokingų nutikimų, ponia Irena atsakė: „Tik atrodo, kad, kas savaitgalį einant į vestuves, galima visko prisižiūrėti. Iš tikrų viskas kitaip – matai tik virtuvę ir stalą“. Vis dėlto keletą „šposų“ šeimininkė prisiminė. Pavyzdžiui, per vienas vestuves iš alaus baro dingo ta gražioji kiaulės galva. Netrukus šeimininkės ją surado, bet vagišius nepatingėjo ir antrąkart ją nugvelbti, o šeimininkės ir vėl surado. „Tada tą galvą supjaustėm – tokios vagišius, matyt, nenorėjo, nes trečiąkart ji nebedingo“, – pasakojo Irena.
Moteris sakė pamenanti ir kitą įdomų pokylį, kai šeimininkai, pakvietę 35 žmones, nupirko tik dėžę alaus ir tik kelis butelius degtinės. „Manėm, žmonės nesusigaudo, todėl paraginom juos bent jau alaus kokias keturias dėžes nupirkti. Jie mūsų paklausė ir – be reikalo. Nes kompanija tokia buvo – linksminosi, šoko, dainavo, o to alkoholio jiems visai nereikėjo“, – smagiais prisiminimais dalijosi plungiškė.
Kaip jau minėjome, šeimininkavimas pobūviuose Irenai – jau praeitis. Dabar ji daugiau laiko praleidžia prie siuvimo mašinos. Ir siuva ne bet ką, o scenos rūbus jauniesiems aktoriams, kuriems reikia ir karališkų apdarų, ir našlaitėliui skarmalų. „Dirbdama kultūros centre kasininke, susidraugavau su vaikų ir jaunimo teatru „Saula“. Matydama, kiek daug jiems reikia įvairiausių kostiumų, sutikau pagelbėti. Taip ir tebedraugaujam iki šiol. Smagu, kad dirbdama įtinku, kad pasitarnauju, be to, ir man prie siuvimo mašinos greičiau ilgos valandos prabėga“, – sakė Irena.
Ir šiuo metu Irena Balsienė veiklos nestokoja – šį tą siuva artėjančioms „Saulos“ spektaklių premjeroms.