Ko gero, tik toks pavadinimas tinka šiam straipsniui. Didžiulė sėkmė nusišypsojo „Platelių“ klubo medžiotojui Žydrūnui Grigaičiui, kuris sumedžiojo neeilinį taurųjį elnią. Pagal pirminius matavimus, elnio ragai bus įvertinti aukso medaliu.
Ž. Grigaitis nuo rugsėjo 1-osios net penkis kartus per savaitę važiavo klausytis elnių maurojimo, tyrinėjo rujos vietą, ieškojo susitikimų su neeiliniu žvėrimi. Kiekvienas medžiotojas privalo šūvį paleisti tik būdamas įsitikinęs, kad tas žvėris yra sulaukęs brandos amžiaus arba selekcinis. Tie susitikimai ne tokie jau paprasti, nes „vestuvėms“ tinkamą patiną itin saugo patelės.
Per rują elnius Žydrūnas stengiasi medžioti tik rytais.
„Vakare greitai temsta, o rimtesni patinai neskuba išeiti į atvirą vietą. Pritemus jau sunku nustatyti amžių, neįžiūrėsi ragų. Ryte visai kas kita – kas minutę vis šviesiau, po nakties bunda gamta, o ir žvėrys nebėra tokie atsargūs.
Elnią išduoda maurojimas. Prieini arčiau tos vietos. Prašvitus pamatai pievelėje raguotį, bėgiojantį paskui pateles. Neretai aplink sukinėjasi ir keli jaunesni elniokai.
Pernai vis matydavau kardaragį (vietoj karūnos – žnyplės), bet taip ir nepavyko patiesti. Šį kartą, rugsėjo 14-osios naktį, buvo didelis vėjas, lijo lietus. Kai yra ramu, sunkiau sumedžioti, nes elniai itin jautrūs.
Kaip visada ėjau prieš vėją. Pagal žvėries išleidžiamą garsą (kosėjimą, maurojimą) nustačiau kryptį ir laukiau, kada jis iš pievos eis į mišką. Ne kartą teko bėgti už akių, vis nustatant vėjo kryptį. Svarbu žinoti taką, kuriuo elnias iš pievos trauks į mišką. Pasislėpiau po ąžuolu. Šakos pridengė, ir patelės manęs neįžiūrėjo. Šoviau iš 70 metrų atstumo.
Pernai sumedžiojau elnią bronzos medaliu įvertintais ragais, o šiemet – aukso. Kažin ar gyvenime bepavyks tokį paguldyti, nors elnių mūsų klubo teritorijoje yra nemažai. Žvėrių čia tikrai daug, nes šalia rezervatas.
Aš į rytmetinę medžioklę išvažiuoju ketvirtą valandą. Gyvenu Palangoje. Kai iš vakaro pasakau žmonai, jog kelsiuosi anksti, ji paklausia, kur važiuosiu. Atsakau, kad rujoja elniai, tai sulaukiu jos klausimo: „Gal tu pats „rujoji“?“, – juokaudamas baigia pasakojimą apie elnių medžioklę Ž. Grigaitis.
