Šiais nuolatinio skubėjimo laikais retai beužsukame į kapines aplankyti amžiams ten atgulusių savo artimųjų. Dar rečiau prisimename, o gal ir visai nežinome nebeveikiančių pamiškėse ar miškuose esančių kapinaičių. Tačiau reikėtų pasidžiaugti, kad ne visos šimtmečius skaičiuojančios kapinaitės lieka tik istorikų ir paveldosaugininkų atmintyje, oficialiuose dokumentuose. Yra žmonių, kurie negali ramiai žiūrėti į senose kapinėse baigiančius nuvirsti ar susmegti kryžius. Vienas iš tokių yra Stalgėnų seniūnijos Luknėnų kaime gyvenantis Alfonsas Astrauskas. Jo ir Alberto Danilevičiaus dėka senosios Luknėnų kapinaitės atnaujintos.
Idėja, gimusi prieš 10 metų
Įsukę į šimtamečių ąžuolų, liepų ir klevų apsuptą A. Astrausko sodybos kiemą sutinkame patį šeimininką. Netrunkame įsitikinti, kad luknėniškis – tikras idėjų kūrėjas. Ir ne tik kūrėjas, bet ir jų įgyvendintojas. Kaip žmonės mėgsta sakyti, vyras – visų galų meistras. Čia pat garaže konstruojama žoliapjovė, kieme – savadarbiai traktoriai. Kiek paėjėjus – Alfonso sumeistrauta nedidelė pirtis. Už keliolikos žingsnių – ir nedidelė medinė trobelė. Taip pat A. Astrausko rankomis suręsta. „Tėvukas visą amžių kalvis buvo ir su medžiu dirbo. Toks geležinės jėgos vyras buvo, priekalą 30 kartų išmesdavo“, – pakeliui į kapinaites pasakojo Alfonsas. Būtent jo amžiną atilsį tėvelis Luknėnų kapines iš pradžių prižiūrėjo, paskui šį savanorišką darbą sūnui perleido.
Idėją atnaujinti kapinaitėse esančius stogastulpius ir vieną koplytstulpį Alfonsui pamėtėjo iš Plungės kilęs skulptorius A. Danilevičius. „O aš po savaitės ąžuolų prisitempiau, medienos prisiruošiau. Man negaila. Ir gulėjo ta mediena kokius 10 metų“, – prisiminė luknėniškis. Tiesa, senieji kapinaičių koplytstulpiai tiek laukti neketino, pradėjo virsti ir smegti. Kad visai nesunyktų, gal prieš šešerius metus A. Astrauskas juos nurinko ir prie kapinaites juosiančių medžių pritvirtino. Dabar jie savo amžių ten ir užbaigs. „Praėjusiais metais nusprendėme, kad reikia padaryti. Albertas sako: „Negalime laukti, kol senieji supus, nes jau ir dabar negalime atkurti 100 procentų tikslumu“, – kalbėjo luknėniškis.
Kaip tarė, taip ir padarė: praėjusių metų liepą A. Astrauskas, A. Danilevičius ir kalvis Antanas Astrauskas kibo į darbą.
Kad ir su klaidomis, bet padaryta
Luknėniškio manymu, kapinaitės gali būti iš maro laikų, bet tuo metu koplytstulpių tikrai niekas nestatė. „Tėvukas yra pasakojęs, kad ateidavo čia su savo mama. Tai vienoje vietoje buvo kauburys, o dabar duobė likusi. Matyt, iš maro laikų buvo sulaidoti. O kažkur čia ir tėvuko senelė palaidota yra“, – pasakojo Alfonsas.
Iš likusių stogastulpių ar jų fragmentų vyrai bandė atkurti identiškus. Pasak pašnekovo, vienintelio koplytstulpio buvo stiebas išlikęs ir Šv. Jurgio skulptūra. Tai koplytstulpio atkūrimo ėmėsi A. Danilevičius.
Alfonsas sakė, kad šiose kapinaitėse palaidoti pokario metais sušaudyti skulptoriaus giminaičiai. Ir tikrai bevaikščiodami aptikome kryžių su iškaltu užrašu: „Pokario metais žuvusiems Vladui, Apolinarui, Zigmantui Danilevičiams, Stasiui Razgaičiui“. Didžiąją dalį darbų atliko A. Danilevičius. A. Astrauskas padarė vieną stogastulpį ir koplytėlę. Švč. Mergelės Marijos skulptūrą koplytėlei išdrožė skulptorius. „Danilevičius buvo mums tokią užduotį uždavęs. Sako: „Kaip norit, nupieškit man tą Dievo mūką (nukryžiuotąjį) kaip įsivaizduojate.“ Sakau, kad aš galiu nupiešti, bet išdrožti nesugebėsiu“, – prisiminimais dalijosi Alfonsas. Taigi visi nukryžiuotieji ant stogastulpių skulptoriaus išdrožti.
Pasak luknėniškio, pasižiūrėti, kaip vyksta darbai, buvo atvažiavęs ir kitas medžio meistras Antanas Vaškys. „Gavome pastabų, kad ne visai teisingai padarėme. Buvo ir kryžiastulpių, o mes pamatę ant senų stiebų įpjovimus nesupratome, kam jie buvo padaryti, – kalbėjo A. Astrauskas. – Kokius tris kartus mes tuos koplytstulpius statėme: įkasėme, vėl iškasėme. Jau naktis buvo, kai baigėme.“
Tris dienas netilo kūjai
Kaip ir minėta, stogastulpiai ir koplytstulpis kapinaites papuošė pernai. O šiemet iniciatyvą nutarta pratęsti juos papuošiant metalinėmis saulutėmis.
Tam tikslui A. Astrauskas ir A. Danilevičius ėmė organizuoti kalvių stovyklą. Prie jų prisijungė Antanas Astrauskas ir du kalviai iš Aukštaitijos – Raimondas Žievys ir Egidijus Latėnas.
Suvažiavo kalviai į Alfonso sodybą. Kaip sakė luknėniškis, tris dienas netilo kūjai ir negeso žaizdras. Kalviai iš kapinaitėse rastų autentiškų saulučių likučių atkūrė, kokios jos galėjo būti, pasidarė eskizus ir nukalė naujas. „Vieną saulutę padovanojo menininkė Pušinskaitė, vieną bandžiau ir pats daryti, bet nelabai teišėjo“, – pasakojo pašnekovas.
Dar vieną padovanojo atnaujintų kapinaičių apžiūrėti atvykęs Plungės rajono savivaldybės administracijos Kultūros, turizmo ir viešųjų ryšių skyriaus vyriausiasis specialistas (paveldosaugininkas) Gintaras Ramonas. „Jis sakė, kad Žemaitijoje daugiau tokių atkurtų kapinių nerasi. Kiek aplink yra tų kapinių, visos tuščios. Kiek buvo kryžių, nuvirto, ir viskas. Ir šiose kapinėse koplytstulpių, manau, yra buvę daugiau. 100 procentų čia neatkursi, bet kažkiek yra“, – džiaugėsi luknėniškis. Tiesa, kaip ir senuosius koplytstulpius, taip ir išlikusias saulutes, jų fragmentus gražios iniciatyvos autoriai surinko ir paliko koplyčios Švč. Mergelei Marijai saugoti.
„Čia protėviai guli“
Paskutinis veiksmas – užkelti saulutes ant stogastulpių ir pašventinti. Tai padaryta paskutiniąją stovyklos dieną.
Stogastulpių ir koplytstulpio pašventinimo ceremonijoje dalyvavo Stalgėnų parapijos klebonas Donatas Žukauskas, Stalgėnų seniūnas Arūnas Jurkus, visi kalviai, skulptoriai ir kiti. Tiesa, A. Astrauskas neslėpė apgailestavimo, kad vietiniai abejingi pasirodė. „Kvietėme pasižiūrėti, kaip bus dirbama, statoma, bet… Į pašventinimą atvažiavo ir iš Platelių, ir iš Plungės, ir dar iš toliau, o iš vietinių vos keli žmonės buvo“, – kalbėjo vyras.
Tiesa, pasak luknėniškio, per Visus Šventuosius žmonės kapinaites lanko ir žvakutes uždega, būna gražu pažiūrėti, kai šviečia.
Pasiteiravome, kodėl Alfonsui rūpi šios kapinaitės, juk lengviau ir paprasčiau būtų nieko nematyti. „Nežinau, man visada tai rūpėjo. Tėvukas jas prižiūrėjo, dabar aš. O kaip kitaip, juk čia protėviai guli. Kai stačiau koplytstulpį, per kūną ėjo šiurpulys. Buvo toks jausmas, kad darau ne šiaip, o savo artimam“, – kalbėjo luknėniškis.
Atnaujintas kapinaites aplankęs G. Ramonas taip pat džiaugėsi gražia iniciatyva: „Labai tikiuosi, kad šių menininkų stovyklos taps tradicinės. Jų entuziazmu, talentu ir darbštumu daug gerų darbų galima padaryti.“
Beje, kaip užsiminė A. Astrauskas, paveldosaugininkas jam papasakojo apie dar vienas Luknėnų kapinaites. „Aš apie jas nežinojau. Reiks nuvažiuoti pažiūrėti“, – mįslingai nutęsė luknėniškis. Tad visai nenustebtume, jei po kurio laiko jo sodyboje vėl rinksis skulptoriai ir kalviai, o Luknėnuose atgims dar vienos šimtmečius skaičiuojančios, visų pamirštos kapinaitės.
