Besilankydami Aleksandravo kaime ir bendraudami su kaimo bendruomenės narėmis, išgirdome daug pagyrų ir padėkos žodžių kaimo daktarytei Irenai Stražinskaitei Glinskienei. Tada moterys sakė, kad jų felčerė yra draugiško ir darnaus Aleksandravo moterų klubo įkūrėja ir vadovė. Ir ne tik už klubą tada moterys gyrė Ireną – anot jų, tai neišpasakyto gerumo ir tyros širdies žmogus, kitiems atsidavęs visu šimtu procentų ir dirbantis dieną naktį.
Irena – ypač veikli moteris: dirbdama Irenos ir Visvaldo Nekrašų „Plungės sveikatos centre“ (PSC) ir Aleksandravo medicinos punkte, dar randa laiko ir moterų klubui. Sunku įsivaizduoti, kokiu tempu reikia suktis, kad viską suspėtum.
Kalbinome pačią Ireną, norėdami sužinoti, koks jos neišsenkančios energijos receptas. Kaip visur suspėja, kaip visus darbus reikia atlikti gerai, kad iš aplinkinių sulauktum tiek daug pagyrų ir gerų žodžių?
Kai uždavėme šį klausimą, Irena atsakė paprastai: kai joji savo arkliuku, jokių problemų nekyla. Anot moters, yra dvi kategorijos žmonių: tie, kurie dirba tik dėl pinigų, ir tie, kurie dirba iš pašaukimo. Irena priklauso antrajai kategorijai.
Moteris kurį laiką dirbo kitoje klinikoje, o prieš penkerius metus buvo perviliota į „Plungės sveikatos centrą“, kartu gavo pasiūlymą padirbėti ir Aleksandravo medicinos punkte (jis priklauso PSC). Ji sakė ilgai net nesvarsčiusi ir gauto pasiūlymo neatsisakė – viliojo darbas arti namų. Irena PSC dirba akušere kartu su gydytoju Romualdu Mackevičiumi.
Akušerija – Irenos pašaukimas. Ji sakėsi, kiek save prisimena, visada turėjo „leliukų“: iš pradžių tai buvo varlės, paskui – lėlės… O didžiausią įspūdį paliko, kai a. a. akušerė Mazrimienė ėjo į darbą, o Irena, žvilgtelėjusi į jos krepšį, pamatė pleduką. Kai paklausė – kam jis, akušerė atsakiusi, kad „leliukams vynioti“. Nuo tada Irena pradėjo svajoti apie darbą su kūdikiais. Taip pamažu ir įgyvendino savo svajonę – tapo akušere. „Aš tiesiog idealizuoju kūdikio atėjimą į pasaulį“. Beje, pati Irena augina keturis vaikus.
Nors realiai priimti vaikučio Irenai neteko, ji sakė jaučianti, jog realizuoja save, bendraudama su besilaukiančiomis, galėdama joms patarti. Neslėpė moteris, jog visos nėštukės turi jos telefono numerį ir gali bet kada kreiptis, iškilus bent mažiausiai abejonei.
Paklausėme, ar prisimena pirmąją nėščiąją, kuri atėjo pas ją? Irena neslėpė, jog puikiai pamena jauną merginą, norėjusią nutraukti nėštumą. Po pokalbio su akušere mergina persigalvojo. „Ir turbūt likimo ironija – moteris pagimdė dvynukus“, – dalijosi prisiminimais Irena.
O darbas kaimo ambulatorijoje Irenai suteikia ne mažiau pasitenkinimo. Kaip ji pati sakė, visi kaimo žmonės – artimi, tad, gavusi iškvietimą, jau žino, ko iš tiesų žmogui reikia: rimtos pagalbos ar tik pasikalbėti, pasiguosti.
Tikrai ne veltui sakoma, kad žodis ir gydo, ir žeidžia. Panašu, jog Irenos žodis tik gydo.
Girdime, kad tai vienur, tai kitur kaimo ambulatorijos uždaromos. Irenos paklausėme: ar nebijo, kad taip atsitiks ir Aleksandrave? Moteris sakė nebijanti, nes jos darbdaviai – geri ir nekalba apie medicinos punkto uždarymą.
Irena atviravo, kad jai labai pasisekė su darbdaviais, jaučiasi įvertinta. Pasak akušerės, ne tik ji, bet ir kiti darbuotojai taip jaučiasi. Anot Irenos, I. ir V. Nekrašai – labai dėmesingi savo darbuotojams: pamalonina juos koncertais, spektakliais ar vakariene švenčių proga.
O jei atsitiktų taip, kad visiškai netektų darbo? Moteris juokavo, kad tada važiuotų į užsienį slaugyti milijonieriaus. Neslėpė, kad per savo darbus mažiau laiko skiria šeimai, bet, kaip minėjo, šeima supratinga ir nesmerkia jos už dėmesio trūkumą.
Stebėjausi, kaip, baigus darbą PSC, padirbėjus kaimo medicinos punkte, dar užtenka jėgų dalyvauti ir bendruomenės gyvenime? Irena atsakė labai paprastai: „Kai dirbi su meile ir gauni atgalinį ryšį, energijos atsiranda savaime“.
