Visų Šventųjų ir Vėlinių laikotarpiu muziejininkai pakvietė lankytojus į Žemaičių muziejaus „Alka“ Sakralinio paveldo ekspoziciją, kurioje pristatė vieno eksponato parodą: senovinį juodą liturginį užtiesalą – calūną iš Mitkaičių bažnytėlės, naudotą gedulingose šv. Mišiose, su gražiu žemaitišku tekstu, kuris mums visiems primena, kad „kaip muni regi szendiena, pariedita tu busi rituo“. Šalia calūno – trys juodos vėliavos, lyg žvakės, stovėjusios greta atnešto į bažnytėlę karsto, o paskui lydėjusios mirusįjį į amžinojo poilsio vietą. Vėliavos – iš Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios Telšiuose.
Greta – archeologinė parodėlė, bylojanti lankytojui apie laidosenos ypatumus Žemaitijoje pervartos laikotarpiu XIII–XV a., kai krikščionybė iš lėto, ramiai keitė pagonybę, kuri irgi liudijo tikėjimą Dievu, pomirtiniu gyvenimu. Baigę rudens darbus, protėviai rinkdavosi į kapelius, kur degdavo laužus, vaišindavosi atsineštomis vaišėmis, dėkodami dievams, prisimindavo išėjusius anapilin artimuosius. Šias gražias mirusiųjų pagerbimo, maldos ir bendrystės tradicijas žemaičiai įkrikščionino ir išsaugojo jas nepaisant okupacijų. Tiesa, sovietmečiu Vėlinių reikšmė buvo sumažėjusi į pirmą vietą iškilus Visų Šventųjų šventei, juolab kad Vėlinių diena ir nepriklausomoje Lietuvoje ilgą laiką buvo darbo diena. Tačiau šios dienos nors ir panašios, tačiau ir skirtingos, nes Visų Šventųjų dieną prisimename žinomus ir nežinomus šventuosius, visus, kurie jau yra danguje – tai triumfuojanti Bažnyčia, o Vėlinių dieną – mirusiuosius, kurie dar yra pakeliui į dangų – skaistykloje. Šventasis Grigalius Didysis moko, kad tikinčiųjų maldos sutrumpina apsivalymą, t. y. skaistyklą, šio perėjimo metu, o mirusieji mums už tai atsidėkodami lydi mus šios žemės kelionėje.
Įpusėjus Vėlinių oktavai (aštuntdieniui), muziejininkai telšiškius pakvietė į jaukų pokalbį apie mirimą, mirtį ir laidotuvių tradicijas, kurios kito ne tik XIII–XV a., bet kinta ir mūsų dienomis. Pokalbyje dalyvavo Telšių katedros klebonas kan. Vygintas Gudeliūnas, archeologas Antanas Kavaliauskas ir parodos kuratorė istorikė Janina Bucevičė. Pristatydamas archeologinę parodėlę A. Kavaliauskas kalbėjo: „Didelė dalis Lietuvos archeologijos yra nekroarcheologija, susijusi su kapinynų ir mirusiųjų kapų tyrinėjimais. Tyrinėjant kapinynus galima susidaryti vaizdą ne tik apie senovės žemaičių estetikos supratimą, socialinę bendruomenių sanklodą, prekybos ryšius, gamybos technikas ir technologijų išsivystymo lygį, bet ir apie tam tikrus dvasinio gyvenimo aspektus. Štai Paragaudžio kapinyne rastas vilnonės austinės juostos fragmentas mums liudija apie prieš 1000 metų įvykusią tragediją – jaunos moters ir jos kūdikio mirtį. Pagal žemaitiškus papročius nesudegintai mirusiajai ant dešinės rankos buvo padėtas drobės ryšulėlis su sudeginto kūdikėlio kauliukais. Ryšulėlis buvo perrištas puošnia austine juosta, kurios fragmentą galima pamatyti parodėlėje.“
Parodėlėje eksponuojamos nuotraukos pristato archeologinių tyrinėjimų kasdienybę ir pirmąjį Telšių archeologą Vitą Valatką, 1956–1975 m. vykdžiusį sistemingus Žemaitijos kapinynų bei pilkapių tyrinėjimus ir atskleidusį ne vieną laidosenos elementą Žemaitijoje.
Krentant lapams, rimstant gamtai, lėtėjant jos ritmui, ilgais, tamsiais vakarais norom nenorom mus ima lankyti mintys apie gyvenimo virsmą, prasmę, kurią įspėti bandė ne vienas mąstytojas. Perėjimas iš gyvenimo į amžinybę yra svarbus mūsų egzistencijos etapas, todėl, kaip pažymėjo kan. V. Gudeliūnas, nereikia bijoti kalbėtis apie mirtį ar pakviesti kunigą sunkiai segančiam ligoniui, kad suteiktų Ligonių sakramentą, kuris kaip tik sustiprina sergantįjį ir padeda jam greičiau pasveikti. O jeigu vis dėlto Viešpats pasišauks jį pas save, tai krikščionys tiki, kad eucharistinė duona tarnauja perėjimui ne į mirusiųjų, o į gyvųjų karalystę – ji užtikrina, kad tas, kuris yra regimai miręs, grįš prisikėlęs su Kristumi. Todėl Bažnyčia po Antrojo Vatikano Susirinkimo juodą gedulo spalvą keitė į violetinę, reiškiančią viltį ir atgailą.
Prelegentai pažymėjo, kad šv. Mišios, malda, o ypač giesmė, yra svarbu tiek mirusiesiems, tiek gyviesiems, nematoma grandine sujungia žmonių kartas į paslaptingą tarpusavio bendrystės rožinį, išreiškia amžinojo gyvenimo viltį, kurią atšiaurią lapkričio naktį simbolizuoja plevenančios žvakelių liepsnelės ant artimųjų ir seniai pamirštų mirusiųjų kapų.
