Kur pažvelgsi, vien tik dramos… Šalis išties gyvena dramatiškomis nuotaikomis, sklindančiomis nuo Lietuvos širdimi vadinamo Kauno pusės. Viena į dvi puses tąsomo vaiko riksmų skrodžiama drama – Garliavoje. Kita, kvėpuojanti kraupaus gaisro karščiu, – pačiame Kaune, Šilainiuose. Visa Lietuva tik apie jas ir bešneka.
Drama Garliavoje – ir įvairiaspalvė, ir įvairialypė. Į vieną sumišę skandalai, kriminalai, šeimos nesantaika, politika ir dar daug įvairių dalykų. Baisi painiava, neleidžianti visuomenei suvokti, kas iš tiesų ten dedasi, kas kaltas, kas teisus, kieno pusę reikėtų palaikyti, kur tikrasis teisingumas? Kad ir kas ten kaltas, kad ir kas teisus, baisiausia, kad į visa tai įpainiotas VAIKAS. Mergaitė priversta kęsti didžiules psichologines, o pastaruoju metu – net ir fizines kančias.
Kam turi atitekti mažametė Drąsiaus Kedžio dukra? Kausimas, į kurį atsakymo ieškoma jau kelerius metus, bet vis nerandama. Būna atvejų, kai, skiriantis šeimai, vaikas tampa tėvų dalybų objektu, tačiau kai į tas dalybas įtraukta kone visa Lietuva, procesas virsta košmaru. O ką išgyvena tąsomas vaikas, kas dedasi mažoje mergytės širdutėje, ką fiksuoja jos pasąmonė, galime tik įsivaizduoti… Turbūt nė viena motina savo vaikui nelinkėtų tokių išgyvenimų. Net priešo vaikui nelinkėtų.
Baisiausiu košmaru savo išgyvenimus vadina ir pakliuvusieji į ugnies gniaužtus Kaune, viename Baltų
prospekto bute. Jaunuoliai linksminosi, susimušė, paskui vienas – septyniolikmetis – surengė žiaurią keršto egzekuciją. Padegė butą, kuriame buvo sumuštas. Buvo klaiku, kaip skelbiama žiniasklaidoje. Vaduodamiesi iš padegto buto, vaikinai ir merginos brovėsi pro ugnį, šokinėjo iš septintojo aukšto, vienas devyniolikmetis, virtęs gyvu fakelu, žuvo…
Žiaurus jaunuolis, žiaurus jo poelgis. Ar septyniolikmetis suvokė savo veiksmų pasekmes? Nežinia. Jei suvokė, vadinasi, auga solidus recidyvistas. Jei neįvertino, kad pagąsdinimas ugnimi gali virsti tokia klaikia tragedija, belieka tikėtis, kad visą gyvenimą dėl to gailėsis.
Reikia pripažinti, kad ašaringos dramatiškos nuotaikos užgožė visus kitus šalies įvykius. Praskleidę tas nuotaikas, pamatytume, kad Lietuva pamažu jau kunkuliuoja ir artėjančių Seimo rinkimų katile. Skelbiami kandidatų sąrašai, viešinami geri politikų darbai ir pažadai, ką dar gero jie gali padaryti. Žodžiu, įsilinguoja didysis makaronų kabinimo metas. Juk norinčiųjų į Seimą – tūkstančiai, o vietų – tik 141. Mažoka…
Beje, neseniai Paukštakių seniūnijos gyventojas Ambraziejus, užsukęs į „Plungės“ laikraščio redakciją, sakė: „Na, kaip jie į tą Seimą nenorės?! Alga didžiulė, mašinos ir benzinas – valdiški, o kur dar galimybė visą pasaulį už dyką apvažiuoti ir apskraidyti. Aš už tai, kad Seimą perpus mažinti reikia. Gyventojų mažėja, tai ir Seimą mažinkim. Kiek sutaupytume!“ Žinot, aš Ambraziejui pritariu.
