Artėja didžioji pavasario šventė – šv. Velykos. Atrodo, reikia džiaugtis, jog pagaliau – prisikėlimas. Uoliems tikintiesiems tai – Kristaus prisikėlimas, ne tokiems atsidavusiems tikėjimui – gamtos prisikėlimas. O aš vis dažniau susimąstau, ką man reiškia Velykos dabar ir ką jos reiškė tada, kai buvau vaikas. Norom nenorom mintimis grįžtu į tuos laikus.
Puikiai prisimenu, kokie skanūs buvo apelsinai, mandarinai. Kokie skanūs mamos kepti karbonadai, galų gale – paprasta baltoji mišrainė. Dabar – jau nebe tokie skanūs. Ir kažin kodėl? Taip, sutinku – kur bepažiūrėsi ar paklausysi, visur gliutamatai, nitratai, konservantai… Gal dėl to nebeskanu?
Aš esu ta laimingoji, kuri didžiąją dalį maisto produktų valgo be visų tų -atų, – vis dar turiu artimųjų kaime. Bet vis tiek nebe taip skanu, kaip būdavo tada, kai buvau vaikas. Taigi, pati sau atsakau: tada nebadavom, bet ir skanumynų nebuvo kiekvieną dieną. Dar ir dabar prisimenu saldainio „Nomeda“ skonį, šiandien jis ne toks.
Kai buvau vaikas, Velykos buvo ta diena, kai didžioji dalis giminaičių su savo šeimomis susirinkdavo pas močiutę. Suaugusieji aptarinėdavo savus reikalus, o mes, vaikai, pasileisdavom į laukus.
O dabar? Prieš kiekvienas šventes vis galvoji, ką skanaus pagaminti? Karbonadai atsibodę, balandėliai irgi, apie baltąją mišrainę išvis tyliu. Vaikai jau neskuba į kiemą su draugais, mieliau prikimba prie televizoriaus ar kompiuterio – štai ir Velykos.
Kartais pagalvoju: kažin kas būtų, jei staiga vieną dieną nubustume tais laikais – be kompiuterių, kai vaikams televizijos programoje numatytas tik „Labanakt, vaikučiai“? Ko gero, aimanuotume, kaip buvo gerai ateityje.
Nors, gerai pagalvojus, gal reikia tik didesnio noro – ir vėl giminės susiburtų, o vaikai lėktų į laukus, kaip kadaise lėkdavome mes… Bet nežinia kodėl visi baiminasi mestelėti tokią idėją. Visi tik dairomės vieni į kitus ir baksnojame pirštais: „Darykit jūs, o aš gal ir prisijungsiu“. Gal iš tikro ne maisto skanumas ar gausumas – visa švenčių esmė? Ko gero, nebemokam pasidžiaugti kartu su kitais, pavydim, kartais ir patiems artimiausiems… Gal tas prisikėlimas turi būti ne gamtoje, o mūsų pačių gyvenime? Gamta dažniausiai žino, ką daro, žmonės, deja, ne visada…
Taip taip, vėl grįšiu prie Garliavos, kur vis dar būriuojasi žmonės ir šventai tiki, kad išsaugos mergaitę. Juk sakoma: reikia labai tikėti – ir noras išsipildys. Kas žino, o gal čia ir yra tiesos? Juk jau turėtų būti atversta garsioji pedofilijos byla, tada ir paaiškės, kas kaltas, o kas teisus. Žiauru, kai prieš artėjančias šventes žmonių mintys prikaustytos ten. Bet toks jau tas gyvenimas ir tokia dabartis. Mano devintąjį dešimtmetį įpusėjusi močiutė pasakytų: „Mano laikais tokių dyvų nebuvo…“
Vyriausybė priėmė nutarimą, kad žydų religinę bendruomenę nuo kitų metų galėtų pasiekti 128 milijonai litų kompensacijų už negrąžintą nekilnojamąjį turtą. Nors ir kaip bandė lietuviai išsisukti, – nepavyko. O pinigėliai – nemaži. Kažin ką veikčiau tiek gavusi? Turbūt suorganizuočiau prisiminimuose išlikusias Velykas.
Jaukių jums Velykų ir kietų margučių, mielieji!
