Na, smagiai savaitės pradžioje (gal antradienį) nuteikė sinoptikas Naglis Šulija – girdėjot, pažadėjo pavasarį. Sakė, kad per Europą keliauja du frontai ir vienas iš jų Lietuvon neša šilumą. Pagaliau… O tai Velykas juk su Kalėdom painiojom. Dar Šulija pridūrė – jau visiškai ramia sąžine galime žiemines padangas keisti į vasarines, o tai, ko gero, reiškia, kad šaltuko sinoptikai savo sudėtinguose dangaus žemėlapiuose nebemato.
Tęsiant temą apie ramią sąžinę, mintys sukasi apie antradienį laisvėn paleistą nusikaltėlį – žurnalisto Vito Lingio žudiką, buvusį organizuotos banditų grupuotės „Vilniaus brigada“ narį Igorį Achremovą. Ar rami sąžinė tų, kurie savo sprendimu atvėrė jam pataisos namų duris, ar ramia sąžine toliau gyvens pats paleistasis? Ko gero, viskas priklausys nuo paties Igorio Achremovo – ar įsilies į paprastą paprastų žmonių jūrą, ar ners į tas gelmes, kurios prieš 18 metų atėmė iš jo laisvę.
Beje, šį nusikaltėlį galime vadinti sėkmės kūdikiu. Juk 1993-iaisiais įvykdęs kraupią žmogžudystę – brutaliausiu būdu nutildęs apie jo bendrus prabilusį žurnalistą, po metų buvo nuteistas mirties bausme. Tačiau griežčiausio atpildo išvengė – bausmė jam švelnėjo, švelnėjo, o šių metų balandžio 10-ąją virto laisve.
Jei pamenate, mirties bausmė I. Achremovui buvo pakeista į įkalinimą iki gyvos galvos, vėliau – į įkalinimą 25 metams. O šis vis neatlyžo – net devynis kartus teikė prašymus paleisti jį anksčiau laiko, kol galų gale teismas jo lūkesčius pavertė realybe. Kuo paleidimas motyvuojamas? Motyvų daug: bendradarbiavo su teisėsauga, pats padėjo atskleisti nusikaltimus, pataisos namuose padarė pažangą, buvo skatinamas, yra geros emocinės pusiausvyros, draugiškas, mandagus. Žodžiu, beveik toks, kokį galima ir prie žaizdos dėti. Tik kažin kaip jam dėl sąžinės ramybės?..
Kažkieno sąžinė turbūt nerami ir dėl Kauno klinikinėje ligoninėje mirusio 11 mėnesių mažylio. Kaip rašoma „Lietuvos ryte“, atrodė, kad vaikas serga rotavirusu, kad jam reikia tik lašinę pastatyti ir šiek tiek sustiprinti organizmą, bet… berniukas staiga mirė. Ir tai įvyko išsyk po to, kai slaugytoja mamos akivaizdoje vaikučiui į veną suleido kažkokio skysčio. Gali būti, jog medikė suklydo, sumaišė vaistus, tačiau toji klaida kainavo kūdikio gyvybę ir neužgydomą jaunos kauniečių šeimos skausmą.
Apskritai ta sąžinė – keistas dalykas. Vieni jos lyg ir neturi, kitų -mieguista, trečių -pernelyg dažnai ir skrupulingai naudojama. Kuriems iš jų gyventi lengviau? Kartais žmonės į priekaištus dėl nesąžiningumo atsako juokaudami: „O aš sąžinės neturiu, man ji išoperuota“. Juk išties pašalina žmogui apendiksą, tulžį, tonziles, tad kodėl sąžinės negalėtų? Manau, nusikaltėliai, apgavikai, verteivos ir kiti už tokias operacijas neblogai mokėtų…
