Prieš porą metų atokiame Žlibinų seniūnijos Drūkčių kaime lankėme ilgaamžę Agrifiną Einikytę. Tada atsisveikindami sutarėme, kad užsuksime pas ją, kai ji švęs savo 100-ąjį gimtadienį. Kaip nusprendėme, taip ir padarėme. Beje, Agrifina į pasaulį pasibeldė 1923 metų gruodžio 10-ąją. Mes jubiliatę aplankėme pora dienų anksčiau. Nors praėjo dveji metai, tačiau solidų jubiliejų švenčianti moteris liko tokia, kaip ir buvo: guvi, šviesaus proto. Iš šalies pažiūrėjęs net nepagalvotum, kad jai 100 metų. Tiesa, ir pati Agrifina sakė nelabai tikinti, kad tiek sulaukė.
„Gyvensiu, kiek laikys“
„Buvau kažkada jauna, o dabar pasenau. Atėjo 100 metų. Turėjau penkis brolius. Visi jau seniai mirę, o aš likau. Matyt, Dievas mylėjo. Turiu Dievo dovaną, kad tiek nugyvenau ir dar gyvensiu. Gyvensiu, kiek laikys. Tie metai praėjo labai greitai. Kai pasižiūri, tiek daug metų, bet pagalvoju, ar tikrai man tiek. Juk, atrodo, taip neseniai esu. Man gyventi nepakyrėjo“, – tokiais žodžiais mus pasitiko jubiliejų švenčianti senolė.
Paprašyta papasakoti apie savo vaikystę, jaunystę A. Einikytė prisiminė, kad ji buvo trečias vaikas šeimoje, augo viena mergaitė tarp penkių brolių. Tėveliai gyveno ūkiškai, turėjo 10 ha žemės, augino vištas, žąsis, karvių visada turėjo, laikė avių ir net veislinių arklių. Agrifina anksti neteko tėvelio. Vyriausiam broliui 15 metų tebuvo, o jai pačiai tik 12 metų. Nebuvo lengva, dirbo visi. Kadangi tėvelis buvo siuvėjas, po jo mirties šio amato ėmėsi Agrifina. Truputį pasimokiusi pas kaimynę, pas rimtą siuvėją, 16 metų būdama Agrifina jau ir brolius apsiūdavo, ir kitus žmones. Užėjus rusams, visus pradėjo varyti į kolūkius, bet ji to išvengė, nes turėdama profesiją įsidarbino Plungės buitinio aptarnavimo kombinate. Ir dabar moteris reikalui esant paima adatą į rankas: tai kokią užuolaidą atsiūti ar „jupelę“ pataisyti.
„Kol galiu, aš dirbu“
„Akimis dar neblogai matau, tik girdėti jau prastai girdžiu“, – pasiguodė šimtametė.
Agrifiną globojanti dukterėčia Rūta su vyru atskleidė, kad rimtomis ligomis senolė nėra sirgusi ir ligoninėje nė karto negulėjo. Tad tikrai smalsu, kas lėmė tokį ilgą gyvenimą. Pasak artimųjų, moteris visada valgė tai, ką patys užsiaugindavo, o ir dabar maistui neišranki. „Apetitą turiu labai gerą, geresnio nereikia“, – šmaikštavo jubiliatė.
A. Einikytės mama anapilin iškeliavo taip pat sulaukusi garbaus amžiaus. Pasak Rūtos, trūko tik kelių mėnesių iki 100-ojo gimtadienio.
Žvelgdami į guvią Agrifiną, jos energijos ir užsispyrimo galėtume pavydėti kiekvienas. Dar ir dabar sukaktuvininkė laiko kelias višteles ir gaidį. Pasak giminaičių, tik prieš kelerius metus atsisakė karvių. „Melžė jas iki paskutinės, būdavo, primelš pilną kibirą, panešti negali. Nupils pusę, likusį parsineš. Jai buvo užsiėmimas. Dabar sakom, kad nebereikia ir tų vištelių, o ji kategoriškai: „Reikia.“ Be to ji negali būti“, – pasakojo sutuoktiniai globėjai. O pati Agrifina pasidžiaugė, kad jos dukterėčia aplink namą daug gėlių prisodina, o ji jas ir ravi, ir laisto.
„Raginame nepersidirbti, ilsėtis, o ji kategoriška: „Turiu judėti. Kai galiu, dirbu, kai neturiu sveikatos, guliu“, – kalbėjo globėjai. „Jei būčiau be darbo, gal būtų kitaip“, – kaip kirviu nukirto sukaktuvininkė.
Tad nieko keisto, kad A. Einikytė ir sulaukusi tokio garbaus amžiaus iki šiol gyvena viena. Ir krosnį pasikuria, ir višteles palesina. „Dažnai vežame į bažnyčią, tai ji net lazdos neima. Šiaip, kai eina į kiemą, pasiima lazdelę pasiremti, o mieste ar bažnyčioje į parankę įsikimba. Ir eina taip, kad vos pavyti gali“, – pridūrė Rūta.
Papildydama dukterėčią Agrifina sakė anksčiau į bažnyčią Kantaučiuose be didelių vargų pėstute nueidavusi, o dabar kažko sąnariai traškantys. Tačiau per didžiąsias šventes A. Einikytę visada išvysi bažnyčioje.
Agrifina – labai pamaldi moteris. Tad, kaip pati sakė, už gyvuosius ir mirusiuosius meldžiasi kiekvieną dieną. Malda moteriai – būdas bendrauti su savo brangiais amžinybėn išėjusiais žmonėmis, kurie jai ir pasidžiaugia, ir pasiguodžia.
Savo pasirinkimo nesigaili
Likimas taip sudėliojo, jog savo šeimos Agrifina nesukūrė. Ar dėl to gailisi?
„Ne per daug „ukatni“ buvau, tai ir vyro neturiu. Mama dar sakydavo: „Tokia menka esi, bent jau netekėk. Mokykis siūti. Išmoksi, o vyro nereikia. Lengvesnis kryžius vienai.“ Jei žmonės sugyvena ir yra laimingi, tai tikra Dievo malonė. Bet jei nesugyvena tarp savęs? Nereikia blogiau“, – savo pasirinkimą nekurti šeimos paaiškino Agrifina.
Tiesa, ji atskleidė mažą paslaptį, jog tokį patarimą dar jaunystėje gavusi iš vienos senos moteriškės. „Kai buvau jaunesnė, kokių 16 metų, vis rūpėjo, ištekėsiu ar ne. Vis klausdavau tos moteriškės, ar gerai yra susituokusiems, kavalieriukai jau peršasi, bet niekas nepasako, gerai ar ne yra tekėti. Ji tarė: „Jei sugyvensi, nerasi niekur geriau, kaip su vyru gyventi, bet jei nesugyvensi, nerasi niekur blogiau. Iki šiol atsimenu jos žodžius. Turiu tvirtą tikėjimą ir esu laiminga. Kiekvieną dieną padėkoju Dievui“, – kalbėjo Agrifina.
Atsisveikindami išdrįsome paklausti, ką sukaktuvininkė palinkėtų sau tokio gražaus jubiliejaus proga. „Sveikatos kad būtų daugiau. Truputį pagyventi, kad galėčiau dar pasimelsti už mirusius ir kenčiančius, pasimelsti už netikinčius, kad jie įtikėtų. Juk jei Dievą tikės, Dievas juos laimins“, – atsakė senolė.
Tad ir mes Agrifinai linkime sveikatos ir Dievo palaimos.
