Šiuo metu Mažeikių muziejuje veikia jaunosios kartos tapytojos Andrėjos Maiburovaitės personalinė tapybos darbų paroda „Išteklis“.
Netikėtai, įdomiai, o galbūt kai kam ir keistai nuskambės faktas, kad menininkė paveikslus kuria tapydama ne įprastais akriliniais, aliejiniais ar kitokiais dažais, o nafta.
Šiuo ištekliu, žaliava kaip priemone kūrybai prieš keletą metų susidomėjusi menininkė mažeikiškiams norėjo parodyti, ką galima sukurti, kokių spalvų ir tekstūrų galima išgauti naudojant kūrybai dar neįprastą medžiagą.
Mažeikiuose gyveno dvejus metus
- Maiburovaitė gimė 2000-aisiais Mažeikiuose, gimnaziją baigė Zarasuose, prieš metus Vilniaus dailės akademijoje įgijo tapybos bakalauro diplomą, o dabar tęsia magistrantūros studijas.
„Santarvės“ pašnekovė pasakojo, kad Mažeikiuose, naftos pramonės mieste, gyveno dvejus metus – tuo laikotarpiu, kai baigė lankyti lopšelį-darželį ir atėjo į pirmą klasę. Pasak jos, tokio amžiaus vaikas aktyviai formuojasi, džiaugiasi pirmaisiais žingsniais mokykloje, mezga pažintis su pirmaisiais klasės draugais. Kita vertus, čia, Mažeikiuose, iki šiol gyvena jos seneliai, tad kelionė traukiniu jai – įprastas dalykas.
Galbūt dėl šių priežasčių pašnekovės prisiminimai iš anuometinių Mažeikių – pakankamai ryškūs.
Andrėjos atmintyje vis iškyla tokie pasikartojantys epizodai, kaip Ventos gatvėje esanti metalinė skulptūra „Mazgas“, kai senelis automobiliu veždavo ją per miestą.
Arba užsandarintos siūlės ant daugiabučių namų sienų… Pašnekovei vaikystėje jos atrodė lyg raštai, o iš tiesų juk tai tik užtinkuoti statybinių blokų įtrūkimai.
Atsiminimų fragmentus – į paveikslus
Nemažą dalį atmintyje užsifiksavusių objektų, fragmentų, simbolių tapytoja įamžino savo paveiksluose.
„Vienoje sodininkų bendrijoje, šalia geležinkelio, turėjome sodą su nameliu. Dažnai ten važiuodavome. Man buvo įdomu, kai bent kelis kartus per dieną pro šalį prariedėdavo spalvotos cisternos. Pribėgdavau prie tvoros, kuri, beje, buvo nudažyta vadinamąja žalia nafta, ir žiūrėdavau, lydėdavau akimis traukinius…
Mano atmintyje ta tvora išliko tokia milžiniška, o kai močiutė atsiuntė nuotrauką man, suaugusiam žmogui, pamačiau, kad ji ne tokia jau ir didelė, paprasta lentučių tvora. Tai, ko gero, pagrindinis prisiminimas iš Mažeikių, už kurio dabar kūryboje labiausiai kabinuosi, – cisternos“, – pasakojo A. Maiburovaitė.
Idėja kilo važiuojant traukiniu
Iš aplinkos, kurioje teko praleisti kelerius vaikystės metus, prisiminimų bei patirčių Andrėjai, trečiame kurse svarsčiusiai apie bakalauro baigiamojo darbo ar paveikslų kolekcijos temą, kilo meninio tyrimo idėja – tapyti nafta.
„Prisimenu, po Kalėdų traukiniu važiavau iš Mažeikių į Vilnių ir vėl man po akimis pasipainiojo traukinio cisternos. Susimąsčiau apie naftą, apie savo senelį, kuris dirbo naftos perdirbimo gamykloje, prisiminiau, kad vaikystės sode traukinių stebėti bėgdavau prie ne kuo kitu, o žalia nafta nudažytos medinės tvoros… Pagalvojau: jeigu ja galima dažyti medieną, gal galima ir tapyti“, – šyptelėjo Andrėja.
Merginos dėstytojai tikino, kad anksčiau yra buvę menininkų, kurie tapė naudodami smalą, bitumą. Tačiau bandžiusių tapyti nafta nebuvo. Galbūt dėl to, kad tai riebus, aliejingas, kitaip tariant, pretenzingas skystis.
Bandymus būtina užrašyti
Andrėja pasakojo, kad jai prireikė maždaug metų, kad susipažintų ir prisijaukintų naftą kaip priemonę kūrybai.
Įprastas medžiagas naudojantiems dailininkams viskas aišku: kokias jas pasirinkti, ką ir su kuo maišyti ir kokio daugmaž galutinio rezultato tikėtis. O Andrėjai darbas su nafta dovanoja daugiau ieškojimų, kartais sunkumų, netikėtumų, bet neretai – ir atradimų.
„Tirštikliai, lakai, kiškio odos klijai, įvairiomis proporcijomis sumaišyti su nafta, man padeda išgauti įvairių įdomių efektų. Bandau skirtingas medžiagų kombinacijas, užsirašinėju, ko ir kiek įdedu į mišinius. O kartais, būna, pamirštu užsirašyti ir paskui pykstu ant savęs, nes mišinys, užteptas ant drobės, labai gerai ir įdomiai atrodo, o aš nežinau, kaip dar kartą sumaišyti tą patį“, – apie eksperimentus pasakojo tapytoja.
Ji pridūrė, kad nafta tapyboje – labai skalsi medžiaga, jos nereikia daug tepti ant drobės, kad išgautum piešinį.
Dažniausia reakcija – nuostaba
Pasak „Santarvės“ pašnekovės, dažniausiai žmonės, pamatę ir išgirdę, kokią medžiagą ji naudoja tapydama, nustemba.
„Nafta? Tikrai?“ – tokią frazę žiūrovai taria kilstelėdami vieną iš antakių.
Kiti menu besidominčiųjų klausimai būna apie tai, kodėl tapytoja pasirinko šią medžiagą, iš kur jos gauna.
„Tie klausimai natūralūs, suprantami, nes ir aš pati, išgirdusi ką nors panašaus, klausčiau.
Nafta tiesiog yra mano šiuo metu nagrinėjama medžiaga. Kol ji man turi ką pasiūlyti, kol dar jos „neperkandau“, tęsiu tai, ką esu pradėjusi. O paskui laikas parodys“, – kalbėjo Andrėja.
Mokiniams surengė edukaciją
„Išteklis“ – antroji A. Maiburovaitės personalinė tapybos darbų paroda. Ji yra dailininkės bakalauro baigiamojo darbo „Klampa“ tęsinys.
Mintis atvežti kolekciją į Mažeikius Andrėjai kilo dar ruošiantis baigiamojo darbo gynimui. „Kadangi visa koncepcija – apie miestą ir medžiagą, kildinamą iš to miesto, pamaniau, kad būtų teisinga rezultatais pasidalyti su kraštiečiais. Nafta šiame kontekste yra suasmenintas ir nostalgišką jaukumą perteikiantis kūrybos įrankis. Dar nafta – išteklis. Ir aš taip pat išteklis – iš Mažeikių. Čia kažkada gimiau“, – šyptelėjo tapytoja.
Pasak jos, labai geras jausmas erdvioje ekspozicijų salėje matyti pakabintus darbus, nes tapytojos studijoje jie atrodo vienaip, o pa-rodų salėse – visiškai kitaip. Smagu stebėti ir parodos lankytojų reakcijas.
Beje, prieš „Išteklio“ pristatymą Mažeikių muziejuje apsilankė būrelis Mažeikių dailės mokyklos mokinių. Jie ne tik apžiūrėjo parodą, pabendravo su tapytoja, bet ir patys išbandė naftą kaip kūrybos priemonę.
Mokiniai, susiskirstę į grupes, per porą valandų sukūrė kelis paveikslus, kurie dabar eksponuojami muziejaus languose.
A. Maiburovaitės parodą „Išteklis“ Mažeikių muziejuje bus galima apžiūrėti iki gegužės 18 d.
Nuotr. autorės ir iš Mažeikių muziejaus archyvo
