„Be praeities nėra ateities. Ši sena kaip pasaulis tiesa pasitinka ir palydi kiekvieną žmonių kartą. Kaip nesustoja laikas, taip ir kiekviena mūsų karta išgyvena naujus potyrius naujose aplinkybėse, o tai yra krašto, valstybės ir tautos istorija.“
Taip „Santarvei“ parašė akmeniškė Genovaitė Karpalovienė, Generolo Povilo Plechavičiaus atminties išsaugojimo fondo narė.
Pasak jos, Akmenės kraštas gali didžiuotis, kad Padvarėliuose (dabar – kaimas Akmenės seniūnijoje) gyveno legendinio generolo Povilo Plechavičiaus senelis Simonas Plechavičius ir tėvas Ignas Plechavičius.
Laisvė ir „Laisvė“ – skirtingi dalykai
- Karpalovienė prisiminė: kai pokario metais Žemaitijoje per jėgą buvo kuriami kolūkiai, Padvarėliai tapo Laisvės kolūkio centru. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Padvarėliuose lankėsi Seimo nario, išeivijoje pirmininkavusio Vyriausiam Lietuvos išlaisvinimo komitetui (VLIK), dr. Kazio Bobelio šeima.
„Iš liudininko pasakojimo daktaras Kazys Bobelis buvo atvykęs pažiūrėti, kur gyveno generolo P. Plechavičiaus tėvas Ignas Plechavičius. Praėjus liepų alėją ir išėjus į vieškelį K. Bobelio žmona Dalia išvydo autobusų stotelę su pavadinimu „Laisvė“ ir su nuostaba pasakė: „Visą gyvenimą generolas kovojo už laisvę, tai gal dėl to ir stotelė pavadinta „Laisvė“, – seną istoriją papasakojo akmeniškė.
Generolo Povilo Plechavičiaus atminties išsaugojimo fondo vadovė GenoveitaGricienė įsitikinusi, kad ši istorija – tiek pat „iškalbinga“, kiek ir dabartinė situacija Padvarėliuose.
„Padvarėliuose norime priminti apie Plechavičių šaknis – tėvą Igną, senelį Simoną. Sovietų valdžia ten yra gerai pasidarbavusi: dvarvietė tokia apleista, kad likęs tik pamatų slenkstis, mūrinio tvarto sienos – tokiame šabakštyne, kad net rankos nekyla aplinkai apie griuvėsius tvarkyti. Pastatysime prie kelio į dar išlikusią alėją didelį akmenį su užrašu, informacinį stendą ir paminklosauginę kelio nuorodą. Jau parašytas prašymas leidimui gauti“, – pasakojo fondo direktorė, šių metų kovą įvykusiame susirinkime pristatydama planuojamus darbus.
Kad ir kokia būtų daiktų atmintis apie kažkada virte virusį gyvenimą, laimei, laikas gailestingesnis žmonių prisiminimams ir jų darbams, pastangoms tą atmintį išsaugoti.
Vienas iš tokių paminklų – monografija „Gen. Povilas Plechavičius“, kurią 1978 m. Brukline išleido žurnalas „Karys“. Ji padeda geriau pažinti Plechavičių šeimą.
Generolo tėvas
Ignas Plechavičius gimė 1852 metais Padvarėliuose, Akmenės valsčiuje. Vedęs Konstanciją Bukontaitę, kuri paveldėjo tėvų ūkį, ir atėjęs į jį gyventi, I. Plechavičius sėkmingai ūkininkavo, ypač daug augino kviečių, turėjo gerų veislinių arklių.
Vaikų prisiminimuose jis išliko kaip švelnaus, malonaus būdo, darbštus, teisingas žmogus ir geras diplomatas. Šeimoje niekada nesikarščiuodavo, buvo linkęs nusileisti.
Abu Plechavičiai mėgo svečius, mėgo pasikviesti ir patys išvažiuoti. Vasaroti atvykdavo giminės, nes Bukončių apylinkės gražios, gali žuvauti, grybauti, vaikščioti gražiais upių krantais.
Dideli baliai būdavo per Kalėdas ir per Velykas. Pirmą dieną svečiuodavosi pas kaimynusHanusevičius, kitą dieną pas Plechavičius.
- Plechavičius mirė 1928 m. Jis palaidotas Ukrinų kapinėse.
Generolo motina
Gausios Plechavičių šeimos ir Povilo motina K. Bukontaitė gimė 1862 metais Bukončiuose. 25-erių metų ji ištekėjo už I. Plechavičiaus, kilusio iš tuometinio Akmenės valsčiaus, Padvarėlių.
„Konstancijai atiteko tėviškė. Ir tai derėjo, nes ji labiausiai išreiškė gilų prisirišimą prie žemės, prie senų tradicijų. Bukončiai jai buvo viskas. Ji ryžosi išsaugoti tą seną bajorų gūžtą ir išauginti, išmokslinti gausią šeimą. Tai nebuvo lengva. Tai galėjo padaryti tik labai sumani moteris. Tai buvo nepaprastos energijos ir darbštumo moteris. Namuose pirmoji kėlėsi, ir tuoj į darbus. Mokėjo pati dirbti, mokėjo ir organizuoti“, –ištrauka išgenerolo P. Plechavičiaus sesers Elenos Legeckienės atsiminimų, sudėtų į Petro Jurgėlos parašytą ir Pauliaus Jurkaus redaguotą monografiją „Gen. Povilas Plechavičius“.
Konstancijos duktė pažymi, kad nors ir daug darbų buvo ūkyje, mama visada matė ir jautė žmogų. K. Plechavičienė labai mėgo draugystę, svečius, jų Bukončiuose niekada netrūkdavę.
„Ją visada traukė keliauti, sutikti žmones, pasikalbėti. Nuolat surasdavo labai svarbių, būtinų reikalų. Tuoj liepdavo pakinkyti arklį, ir ji išlėkdavo. Ne tie reikalai ją traukė, bet žmonės. Užsukti, sužinoti, pasipasakoti. Pasilinksminti ir palinksminti, gražiu juoku pažaisti. Toks buvo jos paprotys – judėti, suktis savo ūkyje, savo apylinkėje, svečiuose. Parvažiavus tuoj vėl viską matė ir viską darė.
Gyvendama tarp žmonių ir juos mylėdama, ji rūpinosi apylinkės sergančiais. Išgirdus, kad kas nors susirgo, ji tuoj ir krausto lentynas, ieško visokiausių žolių ir skuba gydyti ligonio. Vėliau jos sūnus Leonardas buvo gydytojas; jis, žinodamas, kad motina gydo visą apylinkę, palikdavo jai visokiausių vaistų.
Kas ją sutiko, visada prisimena lyg kokią žemaičių karalienę – visada apsukri, energinga, sumani, visada linksma, geros nuotaikos ir draugiška“, – tokie E. Legeckienės prisiminimai apie mamą.
Palaidojo Čikagoje
82 metų K. Plechavičienė turėjo pasitraukti iš Lietuvos. Žinodama, kad okupantai jos nepaliks ramybėje, moteris pasirinko sunkų kelią – emigraciją, gyvenimą be tėvynės, be Bukončių. Karo pabaigos ji sulaukė Vokietijoje, 1949 m. atvyko į Ameriką ir apsigyveno pas E. Legeckienę Niujorke.
Nors ir buvo garbaus amžiaus, Konstancija lankė vaikus – keliavo lėktuvais, autobusais.
- Plechavičienė mirė 1959 m. JAV. Palaidota Čikagoje, Šv. Kazimiero kapinėse, kur yra Plechavičių šeimos kapai.
