atsakė liepos pradžioje penkiasdešimtmetį švęsianti Plungės ligoninės direktoriaus pavaduotoja Danguolė Luotienė, paklausta, ką keistų savo gyvenime, jei turėtų galimybę viską pradėti iš naujo. Gydytoja sakė esanti labai pastovaus būdo ir nieko keisti nenorėtų: ji myli ir vertina savo šeimą, džiaugiasi pasirinkusi gydytojos profesiją ir gimtosios Plungės neiškeitusi į jokį didmiestį. Beje, tai, kad bus daktarė, ponia Danguolė žinojusi nuo mažens. Mat švirkštai buvo pagrindiniai jos žaislai, o meškiukai – pacientai, kuriems reikėjo skaudančius dantis gydyti.
Ponia Danguolė sakė, kad jos pasirinkimą tapti medike lėmė mamos darbas. Mat ji – Bronislava Bulvydienė – buvo Plungėje žinoma ir plungiškių labai mylėta felčerė. O į iškvietimus dažnai ir dukrą veždavosi. Ji gerte gėrusi mamos darbą – mačiusi, kaip gydomi žmonės, kaip jiems teikiama pagalba, kaip su sergančiaisiais bendraujama. „Tiesa, maniau, kad būsiu dantų gydytoja, nes labai jau mėgau meškiams dantis taisyti, bet tapau terapeute“, – smagiai pasakojo gydytoja.
Danguolė Luotienė – gryna plungiškė. Mokėsi tuometinėje 1-ojoje vidurinėje mokykloje, o nuo septintosios klasės perėjo į 4-ąją. Dar mokyklos laikais, šokiuose, Danguolė ir su būsimuoju vyru Romu Luote susipažino. Vėliau jiedu kartu Kaune (tik skirtingose aukštosiose mokyklose) studijavo.
Pasak gydytojos, išsyk po vidurinės įstoti į tuometinį Kauno medicinos
institutą jai nepavyko, bet buvo užsispyrusi ir stojo kitais metais, tada – jau sėkmingai. Kai baigė mokslus, galėjo rinktis iš dviejų paskyrimų – likti Kaune ar važiuoti Klaipėdon. „Vyras norėjo, kad liktume Kaune, o aš sakiau – nė už ką. Tad išvažiavom į Klaipėdą, o netrukus atsirado galimybė įsidarbinti gimtajame mieste“, – sakė ponia Danguolė, Plungėje dirbanti jau 20 metų.
Ponia Danguolė iš pradžių dirbo ligoninės priėmimo skyriuje, paskui Kantaučių kaimo ambulatorijoje, vėliau vėl ligoninėje. Daktarė sakė svajojusi tapti šeimos gydytoja. Tačiau taip jau susiklostė, kad įsidarbino Savivaldybės gydytoja. „Kaip tik tada prasidėjo
centrinės ligoninės reforma ir tai buvo labai sudėtingas procesas, daug kas gulė ant mano pečių“, – prisiminimais dalijosi D. Luotienė.
Tačiau darbas Savivaldybės kabinete jai buvo ne prie širdies. Todėl grįžo į ligoninę, tapo direktoriaus pavaduotoja. Taigi ponios Danguolės darbas – administracinis, bet ji niekada „nepaleido“ ir praktinės veiklos – iki šiol darbuojasi reabilitacijos skyriuje, turi vidaus ligų gydytojo licenciją. „Darbas su pacientais man – tikra atgaiva sielai. Ypač – reabilitacijos skyriuje, kur labai akivaizdūs darbo rezultatai: matai, kaip žmogus po insulto ar kitos ligos pradeda sėdėti, kaip stojasi ant kojų. Taigi dabar dėl to, kad kažkada tapau ne šeimos gydytoja, o reabilitologe, nė kiek nesigailiu“, – kalbėjo moteris.
Gydytojos nuomone, darbas yra viena iš didžiausių vertybių žmogaus gyvenime, todėl labai svarbu, koks kolektyvas tave supa, su kokiais žmonėmis tenka bendrauti. O ligoninės kolektyvą D. Luotienė tik geru žodžiu mini. Be to, džiaugiasi, kad ligoninėje plečiamos ir tobulinamos reabilitacijos paslaugos.
„Ligoninės rūsyje įrengtos naujos patalpos, didelis baseinas, nupirkta daug modernios įrangos, pakviestas dirbti naujas kineziterapeutas. Džiaugiuosi, kad savo pacientams galime pasiūlyti tiek naujovių. Man, kaip reabilitologei, labai svarbu, kad ligoniams suteikiame progą sveikti ne medikamentiniu, o sveiku būdu – mankštinantis, procedūromis“, – apie savo darbą kalbėjo gydytoja.
Kita ponios Danguolės vertybė – šeima. Jiedu su vyru Romu užaugino sūnų Andrių ir dukrą Dovilę, o prieš keturis mėnesius sūnus su marčia ir pirmąjį anūkėlį Liutaurą Luotėms padovanojo. Didžiulis džiaugsmas, sako moteris, kad šeima neišsibarstė nei po Lietuvą, nei po pasaulį. Sūnus su šeima įsikūręs Plungėje, Klaipėdos universitete mediciną – ergoterapiją – studijuojanti dukra taip pat Plungės pusėn žiūri.
Kaip pasakojo moteris, jų šeima daug keliauja ir yra įsimylėjusi kalnus. Sako, jau nuo spalio pradedantys planuoti, į kurią pusę žiemą lėks slidinėti. Apskritai judėjimas poniai Danguolei – tarsi gyvenimo variklis. Ji kas rytą parke bėga krosą, dalį laisvalaikio skiria šokiams. „Jei kurį rytą neišbėgu į parką, visą dieną jaučiuosi kažkaip ne taip, kažko
trūksta“, – linksmai pasakojo daktarė.
Grįžus prie temos apie darbą, gydytoja džiaugėsi, kad Plungės ligoninė vis gražėja ir modernėja, kad į ją daug investuojama. „O juk buvo laikai, kai įstaiga buvo pasmerkta tapti slaugos ligonine, tačiau ir ankstesnė direktorė Vanda Bučienė, ir dabartinis vadovas Antanas Martusevičius dėjo daug pastangų, kad ligoninė ne tik gyvuotų, bet ir klestėtų. Dabar savo įstaiga galime tik didžiuotis“, – sakė Danguolė Luotienė.
