Likimas taip susiklostė, kad rietaviškė Edita Jurgaitienė du kartus – vieną kartą amžinybėn susiruošusiai mamai, o kitą kartą mirties patale gulinčiai seseriai – pažadėjo pasirūpinti dukterėčiomis. Daug kantrybės, atsakomybės, supratimo ir meilės prireikė, kol užaugino vyresnėlę, ne mažiau stiprybės reikalauja ir jos jaunesnės sesers globa. Tik šį kartą Edita jaučiasi daug tvirčiau: „Augindama pirmąją mergaitę neturėjau globėjos statuso, tad sprendėme sunkumus šeimoje taip, kaip mokėjome. Dabar esu oficiali Lauros globėja ir galiu naudotis visomis Rietavo socialinių paslaugų centro Globos centro teikiamomis paslaugomis – renkamės į savipagalbos grupę, naudojamės psichologo konsultacijomis, dalyvaujame globojančių šeimų susibūrimuose.“
Mamai pažadėjo, kad užaugins dukterėčią
Lietuvių liaudies patarlė sako: „Pažadėjai – patiešijai, netesėjai – negriešijai.“ Laimė, ne visi tautiečiai yra linkę laikytis tokios lengvos nuostatos. Stiprūs žmonės pažadais nesimėto, o ką pažadėję, būtinai tesi. Duoto žodžio garbingai laikosi ir E. Jurgaitienė. Rietaviškė dirba nedidelėje „Čia Market“ parduotuvėje. Pirkėjai ją pažįsta kaip mandagią, vaikams ypač malonią pardavėją. Bet retas kuris žino, kokia didelė ir globojanti širdis plaka šios moters krūtinėje.
Prieš dvidešimt metų Jurgaičių šeimoje apsigyveno penkerių Monika. Mergaitei naujų namų prireikė, nes vėžys pasiglemžė ją auginusią močiutę.
„Sesuo gyveno sudėtingą gyvenimą, sirgo depresija. Todėl jos dukrytę augino mūsų mama. Mylėjo anūkėlę, rūpinosi, kol sunkiai susirgo. Mirė jauna, būdama vos 52 metų. Gulėdama mirties patale paprašė, kad pasiimčiau ir užauginčiau Moniką. Supratau, kad tai didžiulis įsipareigojimas, bet sutikau išpildyti paskutinįjį mamos norą. Taip mūsų namuose atsirado nauja gyventoja“, – prisiminė pirmąjį savo pažadą Edita.
Tuo metu sutuoktinių vienturtei dukrai Dainorai buvo septyneri. Abi pusseserės augo kartu: miegojo vienoje lovoje, kartu žaisdavo, kartu ir pykdavosi. Ką turėjo viena, tą gavo ir kita. E. Jurgaitienė prisipažįsta, kad nebuvo lengva, tačiau duoto žodžio reikėjo laikytis. Vienuolika metų Monika išgyveno tetos namuose, o kai jai sukako šešiolika, nusprendė išvažiuoti pas mamą ir jaunesnę seserį.
Rietaviškė neslėpė, kad toks globotinės sprendimas ją įskaudino: „Buvo ašarų ir nusivylimo, bet būtent tada supratau, kad kraujas tikrai – ne vanduo. Mama, kokia ji bebūtų, vaikui ir liks mama. Dabar Monika gyvena Šilutėje. Turi draugą ir su juo augina dukrytę.“
Tokį pat pažadą davė ir mirštančiai seseriai
Prieš trejus metus Edita vėl pateko į panašią istoriją. Tik šį kartą pasižadėjo seseriai Renatai. „Laura visą laiką augo kartu su mama. Sesuo labai mylėjo mažąją, kaip mokėjo rūpinosi vaiku iki pat savo mirties. Prieš jos gyvybei užgęstant, pažadėjau, kad nepaliksiu mergaitės. Vyras mano sprendimui ir šį kartą neprieštaravo, bet prašė daugiau pagalvoti apie save, įsivertinti, kiek jėgų ir sveikatos teks atiduoti. Pasikalbėjome mudu, ir aš nusprendžiau, kad kitaip negaliu“, – atviravo geraširdė moteris.
Pagalbos ranką globėjai ištiesė artimieji…
Trylikametei Laurai nebuvo lengva priprasti naujuose namuose. Mergaitė turi intelekto sutrikimą – pasaulį supranta kitaip nei bendraamžiai. Todėl globėjai tenka apsišarvuoti ne tik kantrybe, bet ir psichologijos žiniomis. „Kaip ir kiekvienoje šeimoje, auginančioje paauglius, pasitaiko ir susipykti, ir susitaikyti – tokio amžiaus vaikams nepatinka, kai juos mokai gyventi. Dėl ramybės galėčiau numoti į viską ranka, bet kažkas juk turi išmokyti gyvenimo pagrindų. Esu dėkinga jauniausiai seseriai Danutei, kuri finansiškai padėjo auginant Moniką, tėčiui, iki šiol iš kaimo siunčiančiam lauktuves, vyrui Viktorui – už tai, kad palaiko mano sprendimus. Tik visų mūsų bendromis pastangomis mergaitės galėjo likti giminėje“, – džiaugėsi artimųjų susitelkimu rietaviškė.
…ir Rietavo socialinių paslaugų centro Globos centras
E. Jurgaitienė pasakojo, kad visada gali kreiptis pagalbos į Rietavo socialinių paslaugų centro Globos centrą. Jo teikiamomis paslaugomis naudojosi tvarkydama Lauros paveldėjimo reikalus, veždama mergaitę į medicinos įstaigas. Globėja su globotine lanko psichologo konsultacijas, savipagalbos grupes, dalyvauja globai skirtuose renginiuose. Pokalbiai su psichologu padėjo apsiprasti vienai su kita, surasti bendrą kalbą. Laura, pirmaisiais savo gyvenimo metais šeimoje nerodžiusi jokių emocijų, pamažu priprato prie naujų namų. Dabar mergaitė ir linksma, ir draugiška. „Tu pati šviesiausia ir pati gražiausia. Kitos tokios nėra“, – tokius ir panašaus turinio laiškelius iš savo globotinės dovanų gauna Edita. Ir tie keli iš širdies išplaukę žodžiai atperka visus sunkumus.
Globėjams reikia jautrios širdies ir daug kantrybės
Pasak moters, globoti vaiką, kuris į šeimą ateina su savo istorija, dažnai tragiška patirtimi – didžiulė atsakomybė. „Žaviuosi žmonėmis, kurie ryžtasi tapti globėjais. Tokio žmogaus širdis turi būti šilta ir jautri, nes vaikui, išgyvenusiam namų ar artimojo netektį, būtina meilė. Globėjui reikia daug kantrybės – subarti globotinį daug sunkiau nei savo tikrąją atžalą. Aplinka turi didžiulę įtaką vaiko asmenybės formavimuisi, todėl norėdami užauginti gerą žmogų patys turime būti gerumo pavyzdžiu“, – dalijosi mintimis apie globą E. Jurgaitienė.
Būti reikalingai išmokė ir dukrą
Pavyzdžiu Edita, matyt, buvo ne tik globotinėms, bet ir savo dukrai. Jurgaičių vienturtė Dainora, augusi kartu su tėvų globojama pussesere Monika, pasirinko nelengvą, bet prasmingą kelią. Baigusi kolegiją Klaipėdoje, ji įgijo socialinio darbuotojo specialybę ir dirba su sutrikusio intelekto žmonėmis. Darbas – nelengvas, bet labai reikalingas, o būti reikalingai Dainora išmoko iš savo mamos.
Rietaviškė savo pagalbos dukterėčioms nesureikšmina. Moteris džiaugiasi pasveikusi po ligos ir galinti tesėti, ką prisižadėjusi. „Turbūt kiekvienas turime savo likimą, kažkokias charakterio savybes, nulemiančias mūsų gyvenimus. Šiuo metu rūpinuosi ne tik Laura, bet ir garbaus amžiaus anyta. Kasdien nuvežu jai šilto maisto, prireikus išskalbiu drabužius, išplaunu kambarius, nuperku produktų, vaistų. Visiems esu reikalinga, galbūt tai ir yra mano gyvenimo variklis – juk negaliu nei ilgai sirgti, nei aptingti, nei pasenti“, – tokia nuotaikinga mintimi ir baigėme pokalbį su rietaviškiams gerai pažįstama pardavėja ir, deja, mažai kam pažįstamu geru, plačios širdies žmogumi Edita.
Užs. Nr I-898
