Nors Plungės miesto šventė jau praūžusi, gražiausių sodybų šeimininkai apdovanoti ir visi gyvena savais džiaugsmais ir rūpesčiais, norisi juos prisiminti, sužinoti, kaip gimsta idėjos puošti ir gražinti savo aplinką. Kosto ir Aldonos Bieliauskų sodyba šiais metais pripažinta gražiausia, tad ir vykome pas juos, kad nors akies krašteliu galėtume žvilgtelėti į žmogaus rankomis sukurtą žemiškąjį rojų.
Sugrįžo į tėviškę
Kieme mus pasitiko besišypsanti ponia Aldona. Nors buvom maloniai pakviesti išgerti kavos ir pabendrauti kambaryje, noras pamatyti visus išpuoselėtos sodybos kampelius nugalėjo įkyraus lietučio ir žvarbaus vėjelio bandymus įvyti mus į vidų. Taip ir kalbėjomės, vaikščiodami nuo vieno augalo prie kito, nuo grožio prie dar didesnio grožio.
Ponia Aldona prisiminė, kaip atsidūrė Žemaitijoje, kaip susipažino su savo žmogumi. Kaip toje pačioje sodyboje atšoko vestuves, mat čia vyro gimtinė, čia jis užaugęs, bėgiojęs… Nors bendrą gyvenimą Kostas ir Aldona pradėjo bute, moteris neslėpė, kad visada svajojo apie sodo sklypą. „Ko gero, meilę augalams paveldėjau iš savo mamos, nes ji be galo mėgsta ir myli gėles“, – dalijosi prisiminimais A. Bieliauskienė.
Tas begalinis noras turėti savo žemės lopinėlį ir išviliojo Kostą su Aldona iš buto. Nors, pasak sodybos šeimininkės, kai vyras įkalbinėjo statytis namą šalia senojo, ji iš pradžių spyriojosi, nes baiminosi, kaip reikės gyventi su anyta. „Tada jis pasiūlė nuvažiuoti į mano tėviškę, iš kurios likęs tik vienas medis, pravirkau apkabinusi tą medį ir nebesipriešinau, kad grįžtume gyventi į jo tėviškę“, – prisiminė Aldona. Ir štai kone dvidešimt metų, lyg du skirtingi laikmečiai, stovi naujas Bieliauskų šeimos namas, o šalia trobelė, kurioje gimė ir užaugo Kostas.
Sekasi tam, kuris nepavydi
Kaip pasakojo dailės mokytoja dirbanti moteris, anksčiau čia buvęs didelis sodas, tad pirmas darbas, kurį atliko sutuoktiniai – išrovė visus senus vaismedžius ir vaiskrūmius. Kiek vėliau į pokalbį įsijungęs ponas Kostas prisipažino, jog iš pradžių jis prieštaravęs žmonos norams turėti tik gėlynus ir veją, tikėjosi, kad jie augins daržoves, o gal ir gyvuliuką laikys. Bet Aldona buvo nepalenkiama, tad Sukilėlių gatvėje esanti sodyba pamažu gražėjo ir gražėjo. „Atvirai pasakysiu, kad esu nepastovus žmogus, todėl daug kartų viską keičiau – sodinau, vėl roviau“, – atviravo moteris.
Iš kur ponia Aldona semiasi idėjų sodybos puošybai? Gal dailės mokytojos darbo patirtis „kužda“ kaip puošti sodybą, gal jos specialybė ir yra tas raktas grožio paslaptims atskleisti? A. Bieliauskienė atviravo, kad specialybė idėjoms ne tokia ir svarbi. „Nueinu pas kokią kaimynę ar draugę, pamatau ką nors ir jau galvoju, kur galėčiau panaudoti“, – pasakojo sodybos šeimininkė. Besižvalgant tai vienur, tai kitur pastebėjome nematytą augaliuką, gėlytę. Iš kur šias grožybes ponia Aldona ima? Moteris džiaugėsi, kad Plungėje yra žmogus, kuris ją aprūpina augalais. Ir ne tik aprūpina, bet, pasak ponios Aldonos, dar informacijos suteikia, o jei reikia ir patarimą duoda. O būna ir taip, kad kokį augaliuką parsineša iš pažįstamų ir draugų. Dabar, anot moters, ji jau ir pati moka juos pasidauginti. Ir ne tik sau, dar ir kitiems duoda. „Dalintis grožiu su kitais man negaila, manau, jei žmogus nepavydi kitam, jam visada seksis“, – dėstė savo mintis Aldona.
Kiekvienam sava technika
Ponas Kostas nepraleido progos pajuokauti, kad žmonos aistra gėlėms ir augalams kainuoja nepigiai. Jau neskaičiuojant gėlių ir medelių kaštų, vien vejos pjovimas… O kur dar kiti darbai? Anot Kosto, jo darbas – vejos pjovimas, tad ir technika vyras pasirūpino. Į tokius vyro juokelius Aldona atsakė, jog ir ji turinti technikos – karutį. Visa kita atlikta rankomis. O kaip draugai ir artimieji vertina aistrą augalams? Juk ne paslaptis, kad savas kiemas ar sodyba tolygu parduotoms vasaroms. Moteris sakė, jog išgirsta visokių nuomonių, vieni užjaučia, kiti pavydi kiemo. Pasak šeimininkų, kiekvienas savotiškai teisus. „Darbo tikrai daug, bet aš negalėčiau sėdėti ir nieko neveikti arba „šlifuoti“ gatves“, – kalbėjo A. Bieliauskienė.
Kuri sodybos vieta mieliausia širdžiai? Net nesusimąsčiusi ponia Aldona atsakė, jog tai – auksinių rankų meistro Stepono Gliožio nulipdytas malūnas. Pasak moters, ji visada buvo apsupta malūnų, tad nieko keisto, kad ir sodyboje pūstelėjus vėjeliui šis kūrinys mojuoja sparnais. Be malūno A. Bieliauskienė savo vizijų sodyboje visada matė ir svyruoklį beržą. Svajonė įgyvendinta – Bieliauskų sodybos pakraštyje linguoja baltmarškiniai. Bet Kostui ir Aldonai tenka apgailestauti, kad kažkokie niekdariai nulaužė svyruokliams viršūnes.
„Nieko blogo nedarau, kad atsitverčiau tvora“
Kai komisija žvalgėsi gražiai besitvarkančiųjų, dažnokai atsimušdavo į aukštas ir aklinas tvoras, kur nė šiaudo šapelis nepralįstų. Tad domėjomės, kodėl Bieliauskai nepasislėpė už tvoros. Ponia Aldona paaiškino, kad suprantanti tuos, kurie apsitveria tvora. Anot jos, ko gero, taip bandoma apsisaugoti nuo lakstančių katinų ir šunų. Bet, kaip sakė Aldona, ji rado kitą būdą kovoti su nekviestais svečiais: jų numylėtąją vietelę išpylė skalda. „O nuo žmonių aš nesislepiu, juk nieko blogo nedarau, kad turėčiau atsitverti tvora“, – kalbėjo moteris.
Nejučia pralėkė laikas ir oras darėsi vėsesnis, tad baigdama pokalbį sodybos šeimininkė pridūrė, kad labai džiaugiasi, jog vyksta tokie rinkimai, nes paskatina nors minimaliai apsitvarkyti, o įvertinimas – tik simbolis. „Kiekvienas darykime taip, kad visiems būtų gera“, – mūsų pokalbį užbaigė ponia Aldona.
Reklama: kiemoprojektai.lt
