Trisdešimt trys bėgikai jau 33-ąjį kartą dalyvavo tradiciniame tarptautiniame estafetiniame bėgime „Baltijos kelias“. Jie įveikė atstumą nuo Vilniaus iki Talino – tą maršrutą, kuriame susikibę už rankų prieš 35 metus stovėjo trijų Baltijos valstybių žmonės.
Tarp keturias dienas 676 kilometrus bėgusių žmonių buvo ir du Mažeikių bėgikų klubo „Penki kalnai“ nariai – Sandra Mitkevičienė bei Tomas Klusas.
Bėgimas – per tris šalis
Bėgikų būrys, kurį sudarė trisdešimt lietuvių, du latviai ir estas, startavo rugpjūčio 23-iosios rytą Vilniuje, Katedros aikštėj. Juos išlydėjo Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, kiti garbūs svečiai, kunigas Ričardas Doveika palaimino bėgimo dalyvius.
Pirmą dieną bėgikai įveikė 175 kilometrus nuo sostinės iki Pasvalio, antrą – 233 km nuo Pasvalio iki Latvijos, Valmieros miesto, trečią – 215 km iki Estijos Raplos miesto, o ketvirtą dieną nubėgo 53 km distanciją ir finišavo Taline, prie šalies parlamento.
Lietuvos kariuomenėje tarnaujančiam T. Klusui tai buvo jau trečiasis toks bėgimas, o antstolių kontoroje dirbančiai S. Mitkevičienei – pirmasis išskirtinis jėgų išbandymas.
Atstumus įveikė grupėmis
Po distancijos pradžios, kai apie dešimt kilometrų buvo bėgama Vilniuje, prasidėjo tikrasis estafetinis bėgimas. Jis vyko pagal iš anksto sudarytą tvarkaraštį.
- Klusas „Santarvei“ pasakojo: „Dar kai registravomės, privalėjome organizatoriams pranešti apie savo galimybes – laiką, per kurį įveikiame kilometrą. Pagal tai buvo sudaromos keturių arba penkių bėgikų grupės, kurios įveikdavo numatytus atstumus. Pavyzdžiui, kai visi perbėgome Vilnių, startavo pirma grupė. Per tą laiką autobusas su kitais dalyviais nuvažiuodavo atstumą, kurį pirmoji grupė privalėjo įveikti, tuomet organizatoriai paleisdavo antrą grupę, po to – trečią, ketvirtą ir taip toliau… Viskas kartojosi ratu. Žmonės, pageidaujantys bėgti daugiau ir surinkti kuo didesnį kilometražą, dažniausiai rinkdavosi rytmetinį bėgimą.“
Ilgiausi mažeikiškio įveikti ruožai buvo 16,4 km ir 15,4 km, dažniausiai viena grupė vidutiniškai bėgdavo po šešis, septynis ar aštuonis kilometrus.
T. Klusas pažymėjo, kad tai buvo ne varžybos, o pagarbos bėgimas, kurio metu buvo minima iškovota laisvė ir Nepriklausomybė, o ne lenktyniaujama.
Mažeikių klubo bėgikas per keturias dienas nubėgo 209,8 km ir tai buvo ketvirtas pagal nubėgtą atstumą, S. Mitkevičienė bendrai įveikė 120,2 km.
- Klusas „Santarvei“ pasakojo: „Dar kai registravomės, privalėjome organizatoriams pranešti apie savo galimybes – laiką, per kurį įveikiame kilometrą. Pagal tai buvo sudaromos keturių arba penkių bėgikų grupės, kurios įveikdavo numatytus atstumus. Pavyzdžiui, kai visi perbėgome Vilnių, startavo pirma grupė. Per tą laiką autobusas su kitais dalyviais nuvažiuodavo atstumą, kurį pirmoji grupė privalėjo įveikti, tuomet organizatoriai paleisdavo antrą grupę, po to – trečią, ketvirtą ir taip toliau… Viskas kartojosi ratu. Žmonės, pageidaujantys bėgti daugiau ir surinkti kuo didesnį kilometražą, dažniausiai rinkdavosi rytmetinį bėgimą.“
Ilgiausi mažeikiškio įveikti ruožai buvo 16,4 km ir 15,4 km, dažniausiai viena grupė vidutiniškai bėgdavo po šešis, septynis ar aštuonis kilometrus.
T. Klusas pažymėjo, kad tai buvo ne varžybos, o pagarbos bėgimas, kurio metu buvo minima iškovota laisvė ir Nepriklausomybė, o ne lenktyniaujama.
Mažeikių klubo bėgikas per keturias dienas nubėgo 209,8 km ir tai buvo ketvirtas pagal nubėgtą atstumą, S. Mitkevičienė bendrai įveikė 120,2 km.
Į priekį vedė laisvės pojūtis
Antstolių kontoroje dirbanti mažeikiškė džiaugėsi, kad, nors tai ir buvo didžiulis iššūkis, tačiau, Tomo paskatinta, ji debiutavo šiame bėgime. Į jį vedė pagarbos jausmas tiems žmonėms, kurie 1989 metais trijose Baltijos šalyse nutiesė gyvąją grandinę.
„Reikėjo daug ištvermės, tačiau, kai pasidarydavo sunku, prisimindavau, kodėl bėgu. Galvodavau, kad žmonės nebijojo stoti į gretą dėl Nepriklausomybės, ir šios mintys neleido pasiduoti. Viso bėgimo metu stiprybės sėmėmės iš žmonių, tuomet stovėjusių Baltijos kelyje. Gera buvo bėgti, žinant, kad esame laisvi. Tas laisvės pojūtis ir vedė į priekį“, – kalbėjo S. Mitkevičienė.
Pagarbos bėgimo dalyviai norėjo žmonėms priminti, kokia šiandien yra svarbi laisvė, anot bėgikės, tai yra ypač aktualaus klausimas trims Baltijos šalims. Kai matome, kas vyksta Ukrainoje, būtina visiems prisiminti, kad šią laisvę privalu saugoti ir ginti.
Į bėgimą jungėsi jaunimas
Abu mažeikiškiai bėgikai pažymėjo: džiugino didžiulis palaikymas, žmonių svetingumas ir sutikimas. Sustojus bet kurioje savivaldybėje, tiek vyresnio amžiaus žmonės, tiek jaunimas priėjo, pasveikino, pakalbino, džiaugėsi tuo, kas daroma.
„Tokie susitikimai pakelia nuotaiką, šis palaikymas yra labai svarbu – pasikrauni emociškai ir vėl bėgi“, – tikino mažeikiškis.
Trečią kartą šiame bėgime dalyvavęs T. Klusas pasakojo, kad visose Lietuvos savivaldybėse buvo surengti bėgikų sutikimai, Latvijoje bėgikų laukė trijose vietose, o Estijoje sutikimai taip pat vyko beveik visose savivaldybėse, per kurių teritoriją bėgta.
„Džiugino ir tai, kad sporto mokyklos, sužinojusios, jog tuo metu mes bėgsime per rajoną, surinkdavo savo jaunimą ir prisijungdavo prie mūsų. Nesvarbu, kad jie pasikeisdami bėgdavo du ar tris kilometrus, tačiau jiems buvo įdomu prisijungti ne tik dėl paties bėgimo, bet ir sužinoti, kas prieš 35 metus vyko, prisiliesti prie istorijos“, – kalbėjo bėgi-
kas.
Nuovargį užgožė emocijos
Sunkiausiu T. Klusas įvardijo dešimties kilometrų bėgimą Latvijoje Estijos link – tai buvo karščiausia diena, sekmadienis, prakaitas pilte užpylė akis.
„Nuovargis susidarė labiau dėl miego trūkumo, o fizinio jo lyg ir nejaučiau. Tas entuziazmas, bendrystė, palaikymas, emocijos užgožė nuovargį. Net ir grįžus į namus, visa tai dar buvo karšta, viduje viskas virė. Tas gėris, patirtas bėgant Baltijos laisvės kelyje, „užmušė“ visą nuovargį“, – sakė S. Mitkevičienė.
Sutikimai savivaldybėse suteikdavo ne tik poilsio – rajonų atstovai pasirūpindavo maistu ir, kas buvo itin aktualu, vandeniu. Jo, esant tokiems krūviams, karščiui ir gausiai prakaituojant, reikėjo itin daug. Pradžiai sportininkai maisto įsidėjo, būtinas atsargas papildydavo sustodami pakelės degalinėse ar parduotuvėse. Pasvalyje pirmą naktį visi praleido viešbutuke, Valmieroje – mokykloje, o Raploje nakvojo sporto komplekse.
Bėgimą primins medalis ir taurė
Šis Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos rengiamas bėgimas pareikalavo ir tinkamo fizinio pasirengimo. S. Mitkevičienė teigė, jog, nuo sofos atsikėlęs, išsyk bėgti nepradėsi ir neįveiksi didesnio atstumo – kad ir kelių kilometrų.
„Mintį dalyvauti šiame bėgime brandinau porą metų. Vis prie jos grįždavau, tačiau nepasiryždavau. Šiemet sausį pagaliau nusprendžiau dalyvauti ir sistemingai per ilgas, sudėtingas ir ištvermės reikalaujančias treniruotes po truputį, po truputį susirinkau tą būtiną kilometražą. Ir man tai leido įveikti šį iššūkį“, – pasakojo mažeikiškė.
- Klusas pažymėjo, kad specialiai šiam bėgimui ruoštis neprireikė – jis visą laiką dalyvauja kokiose nors bėgimo varžybose, treniruotės vyksta kasdien. Ar toliau dalyvaus šiame tradiciniame bėgime, bėgikas net neabejojo – patirtos emocijos, gera renginio aura lėmė, kad mažeikiškis sau pažadėjo: šis bėgimas ir jam bus tradicinis kiekvienais metais.
Estijos parlamento kieme Baltijos kelio bėgikams buvo surengtas iškilmingas sutikimas, mažeikiškiams šį malonų pilietinį iššūkį primins atminimo medaliai ir taurės.
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
