Visi, kas šiuo metu užsuks į Plungės kultūros centrą, turės progą aplankyti dvi parodas: fojė eksponuojama žymaus dailininko Leonardo Černiausko tapyba, o parodų salėje – taikomosios dailės darbai, kurių autoriai – mūsiškiai tautodailininkai. Šioje parodoje pirmąkart savo kūrybą pristato ir Kulių seniūnijos Mižuikių kaime gyvenantis medžio drožėjas Rimvydas Rimeika.
Vienu ypu – dvi parodos
Parodos veikti pradėjo spalio 26-ąją, kuomet Plungės kultūros centre vyko kasmetinė rajono žemdirbių šventė. Abiejų ekspozicijų darbų autoriai į kultūros centrą pakviesti spalio 31-ąją .
Kaip sakė kultūros centro tautodailės kuratorė Zafira Leilionienė, L. Černiausko kūryba plungiškiams gerai žinoma ir pakankamai dažnai eksponuojama Plungės kultūros centre. „Juk pamenate, kaip pernai minėjome Babrungėnuose esančio grafo Šuazelio malūno, kuriame dailininkas gyvena, 195-metį ir kartu grožėjomės Leonardo tapyba. Dabar jo darbai ir vėl puošia mūsų sienas“, – kalbėjo Z. Leilionienė.
Paties L. Černiausko teigimu, šioje parodoje – paskutinio pusmečio kūryba. Dailininkas prisipažino, kad kuria daug ir produktyviai. „Taip, kaip jūs kasdien į darbą, taip ir aš einu tapyti. Mano darbas neapmokamas, bet geras“, – juokavo menininkas.
Parodų salėje, kaip jau minėjome, – taikomosios dailės paroda. Joje eksponuojami R. Rimeikos, Viktoro Raibužio, Vytauto Krikščiuko medžio drožiniai, Rimanto Baginsko ir Birutės Daukantienės kryželiu siuvinėti paveikslai, Vytaro Gedvilo iš vytelių pinti dirbiniai, R. Baginsko, Broniaus Stripeikos, Dainoros Gedvilienės, Zitos Stasiškienės, Aušros Daubarienės, Ados Černiauskienės, Laimutės Puidokienės, Vaivos Jundulaitės, Vladės Mišeikienės audiniai.
Drožyba – laikui „užmušti“
Kalbėdama apie taikomosios dailės parodą, Z. Leilionienė ypač pasidžiaugė įdomiais ir originaliais R. Rimeikos medžio dirbiniais. Kitų metų pavasarį jau planuojama surengti autorinę šio kūrėjo parodą, o netrukus po to gal jau ir į tautodailininkų gretas jis bus priimtas. Pats autorius šį pasiūlymą sakė priimąs kaip didelę pagarbą jo kūrybai.
Po parodos kalbintas Rimvydas Rimeika sakė vienuolika pastarųjų metų praleidęs ne Lietuvoje, o užsienyje – gyveno ir dirbo Airijoje, netoli Dublino. Prieš porą mėnesių su šeima grįžo gimtinėn ir šaknis leidžia Mižuikių kaime. Tiesa, išvyko jis ne kaip menininkas, o kaip stalius-baldžius. Svečioje šalyje, turėdamas laisvo laiko, kurti pradėjo – iš miško partemptus medžių kelmus, įmantrias šakas vertė vazomis, šviestuvais, suvenyrais.
Pasak paties Rimvydo, užsienin jis išvyko, kaip ir daugelis, – norėdamas užsidirbti. Tiesa, darbu Airijoje jis nesiskundė. Mat darbavosi ne kokiam fabrike ar statybose, o 800 metų senumo pilyje pas lordą Edward Plunkett. Darbo pradžia buvusi įtempta – kelis mėnesius pilyje vyko pasiruošimas lordo sūnaus vestuvėms. Paskui įtampa atslūgo ir lietuvis ramiai sau pilyje dirbo staliumi-baldžiumi.
Po kurio laiko pas Rimvydą ir šeima atvyko – žmona Dalia ir dukra Vaida. Lordo šeima, kaip pasakojo R. Remeika, – labai draugiški, nuoširdūs žmonės, jį jau net šeimos nariu laikę. Pats lordas Edward Plunkett buvo dailininkas, tad, menininko gyslelę turintis Rimvydas, su juo puikiai sutarė. „Darbuojantis pilyje, man kilo idėja viename iš kambarių pakloti parketą, kurio spalvos ir ornamentai tarsi atspindėtų lordo tapytus paveikslus. Savo sumanymą išsakiau šeimininkui ir jis sutiko. Kai darbas buvo atliktas, atrodė, kad grindyse atsispindi tai, kas kabo ant sienų. Vaizdas buvo lyg trimatis. Lordas mano darbą puikiai įvertino“, – pasakojo menininkas.
Paklaustas, kada jis prie staliaus-baldžiaus dar ir menininko amatą pridėjo, Rimvydas atsakė, jog pirmasis jo kūrinys „gimė“ prieš kokius penkerius metus. Sako, vakarais turėdavęs laisvo laiko, tai ir pradėjęs galvoti, kaip jį „užmušti“. Aplinkui pilį buvę miškų, vaikštinėdamas po juos, visokių šakų, kelmų rasdavęs, iš jų ir pradėjęs įvairias grožybes drožti. „Čia, parodoje, – tik dalis to, ką esu sukūręs. Daug drožinių esu išdovanojęs, daug ir namuose jų likę“, – sakė Rimvydas.
O kodėl į Lietuvą grįžo? Argi nebūtų geriau ten gyventi? „Žinot, kai išvykau į Airiją, tai nuo pat pirmos dienos pradėjau galvoti, kaip grįšiu į Lietuvą. Ir mane, ir žmoną namo traukė. Tai ir parvykom“, – pasakojo vyras. Tiesa, išvyko jie iš Gargždų, o grįžo į Mižuikius. Kodėl? „Net nežinau. Kol buvom ten, ieškojom pirkti sodybą. Ir akys vis krypo Žemaitijos, Plungės pusėn. Gal todėl, kad iš Karklėnų kilusi mano mama“, – į klausimą atsakė Rimvydo žmona Dalia.
Paklaustas, kuo dabar užsiima, Rimvydas atsakė, kad darbuojasi namuose –
kol naujakuriai, darbo prie namų netrūksta. Kai turi laiko, ir prie drožinių prisėda. O ko imsis ateityje, vyras dar nėra apsisprendęs.
