Šventiniai stebuklai dažnai mus sugrąžina į vietas, kurios kelia malonius prisiminimus. Toks sugrįžimas į gimtąjį miestą Telšius kasmet nutinka ir Viktorijai Kostøl Amdam, kuri šiuo metu gyvena Norvegijoje, yra laimingai ištekėjusi ir užima aukštas pareigas darbe. Viktorija mielai pasidalino savo istorija – apie vaikystės patirtis ir žmones, kurie liko jos širdyje.
„Telšiai yra mano vaikystės namai, ir iki mano gyvenimo saulėlydžio tokie ir liks“, – tvirtino Viktorija.
– Papasakokite, kas Jus sieja su Telšiais.
– Užaugau Telšių pakraštyje, dideliame nuosavame name su didžiule biblioteka, dideliu sodu ir, žemaitiškai tariant, „pilna troba“. Pirmame aukšte gyveno seneliai, antrame – mes. Mano seneliai Petraičiai tuo metu buvo ypač gerai žinomi jau vyresnės kartos pedagogai Telšiuose. Senelis Vilhelmas Petraitis, mokytojas, Telšių Sąjūdžio pirmininkas ir aktyvus visuomenininkas, buvo gerbiamas eruditas, daug prisidėjęs prie miesto gerovės. Močiutė Irena Petraitienė, matematikos mokytoja, visuomet išlaikė nepriekaištingą eleganciją ir moteriškumą – man ji tapo rafinuotumo ir išminties simboliu. Išsitiesk, nesikūprink, elkis kaip dama, eik mažais žingsneliais, kalbėk mandagiai – šie patarimai buvo mano gyvenimo palydovai, nors kartais stipriai kontrastavo su mano gana maištingu būdu. Močiutės žodžiai „Moteriškumas slypi galvoje, ne išvaizdoje“ visad lydėjo mane ir buvo mano savivertės ir orumo pagrindas.
Mūsų namuose dažnai lankydavosi garbūs svečiai – kunigai, gydytojai, pedagogai. Mus, vaikus, seneliai mylėjo besąlygiškai ir nuo mažens buvome mokomi etikos, kultūros, diplomatijos meno pavyzdžiais, ne tik žodžiais. Jie sakydavo, kad mokslas ir žinių troškimas – tai vidinio grožio šaknys, kurios vėliau atsiskleidžia ir išorėje. Kad esame nepakartojami, tokie, kokie esame. Šie žodžiai, nuolat kartoti kasdieniame gyvenime, formavo mano suvokimą apie tikrąjį žmogaus grožį ir asmenybės vertę. Visada mėgavausi vyresnių žmonių kompanija – taip turėjau galimybę klausytis, matyti pavyzdžius ir dėtis į galvą tai, kas vertinga. Taip buvo formuojamas vertybinis stuburas, kuris vėliau tapo pagrindu viskam, ką šiandien turiu.
Esu pirmagimė keturių vaikų šeimoje, kurioje kiti trys – berniukai. Tad natūraliai visada siekiau lyderiauti, buvau smulkutė, bet labai vikri. Šeimoje buvome skatinami daryti ir bandyti, tad išbandžiau viską – nuo pramoginių šokių, tautinių šokių, breiko iki žirgyno ir taip toliau. Deja, nuolatinio lankymo galimybes ribojo ugningas temperamentas ir finansinės galimybės. Kalbant apie jas – finansiškai vertėmės labai sunkiai. Tačiau rūbeliai buvo visada švarūs, sulopyti, tvarkingi. Vos galėjome pakelti pagalį, kaimynams nešėme malkas, močiutėms ravėjome daržus ar rinkome akmenis laukuose, kad už gautą pinigėlį galėtume nusipirkti vitaminų. Ši patirtis man paliko gilų supratimą, kad pinigai ir statusas nėra esminiai gyvenimo dalykai. Iki šiol man šie dalykai neturi ypatingos reikšmės, nes tikiu, kad jie yra paprasčiausiai pasiekiami darbu. Darbo ir pastangų vertė man yra svarbesnė už išorinį pripažinimą ar materialųjį turtą – būtent taip augau ir tai tapo vienu svarbiausių mano gyvenimo principų.
Kad ir kaip ten bebūtų buvę namie, už durų laukė žiaurus pasaulis. Tais laikais patyčių problema nebuvo taip akcentuojama ar aktyviai sprendžiama, kaip šiandien. Suaugusieji padėjo kiek galėjo, bet įstatymų nebuvo. O aš buvau kitoks vaikas. Tvirto charakterio, užsispyrusi kaip laukinis ožys ir su savomis ideologijomis apie garbę ir teisingumą, kas mane dar labiau išskyrė iš bendro konteksto. Neatsimenu, kiek kartų namo grįžau kraujuojančia nosimi ar suplėšytais drabužiais. Bijodavau eiti iš mokyklos namo, nes už kampo laukdavo su akmenimis rankose. Jau nešnekant apie nuolatinius grasinimus, kojų kaišiojimus, apspjaudymus ir taip toliau. Buvo aišku – patyčioms priežasties nereikia, užtenka tik surasti silpniausią taikinį. O aš, smulkutė mergaitė, užsispyrusi ir nenuleidžianti net tos kraujuojančios nosies iš vargingai gyvenančios šeimos, buvau pats geriausias taikinys. Nepaisant to, niekada nelenkdavau galvos – jei mačiau silpnesnius, stodavau jų pusėn, net jei tai reikšdavo dvigubą problemą man pačiai.
Lūžis mano gyvenime įvyko dešimtoje klasėje. Tėvų skyrybų atgarsiai susipynė su nesibaigiančiu patyčių ratu už namų durų. Bijojau eiti į mokyklą, ir tai atsiliepė mokymosi rezultatams. Jaučiausi išsigandusi, niekam nereikalinga ir labai vieniša. Tada likau pakartoti kurso antrus metus, nes nebegalėjau viso šito pakelti nei fiziškai, nei psichologiškai. Ir tai buvo pats geriausias sprendimas mano gyvenime.
Tuo pat metu persikėliau gyventi pas senelius ir nusprendžiau kartoti 10 klasės programą Telšių suaugusiųjų mokykloje. Seneliai gavo stipriai sužalotą žvėriuką, o žvėriukas – galimybę pradėti iš naujo. Jaučiausi sugniuždyta dėl tų, kurie manimi pasinaudojo ir (ar) pastatė mane į šitokią padėtį, bei nusivylusi ir nuvylusi visus man svarbius žmones. Vis dar atsimenu tą nuostabą, kai su ašaromis akyse, didžiulės gėdos kamuojama nuėjau pas direktorių Gediminą Simanavičių pasirašyti dokumentų, o jis mane priėmė… su šiluma ir pagarba. Kaip ir gerbiamas Auklėtojas (dabar jau a. a.) Saldys. Ir visi Mokytojai. Su kantrybe, supratingumu ir tyliu paskatinimu. Visi manimi patikėjo, o man tiesiog būtų buvę gėda juos visus nuvilti. Kitais metais pradėjau lankyti vienuoliktą klasę Telšių „Ateities“ vidurinėje mokykloje. Direktorius šypsojosi sakydamas, kad esu pirma mokinė, kuri iš Suaugusiųjų mokyklos sugrįžta į vidurinę mokyklą – dažniausiai būdavo priešingai.
Vienuolikta, dvylikta klasė į mano gyvenimą atnešė nepakartojamų spalvų, laimės, džiaugsmo ir svarbių pamokų.
Tais ir vėlesniais iki visiško išsikraustymo į Norvegiją laikais užmegztos bičiulystės, šią dieną jau skaičiuojančios dešimtmečius, yra tas turtas, kuris man neįkainojamas jokiais pasaulio pinigais. Kiekvienais metais stengiuosi grįžusi į Lietuvą aplankyti vietas ir žmones, kurie man tiek brangūs širdžiai.
Telšiuose sutikau daugybę nuostabių žmonių, kurie man suteikė šansą iš jų mokytis, mane palaikė ir įkvėpė. Šeimoje įgytos vertybės padėjo man natūraliai rasti tinkamus ir gerus autoritetus.
– Kas paskatino Jus išvykti į Norvegiją?
– Prieš pasilikdama antrus metus dešimtoje klasėje girdėjau, kaip viena mokytoja klasei konstatavo, kad tokie vaikai kaip aš išauga į mokslininkus arba į teroristus. Visada žinojau, kad pasirinkimas tik mano ir kad galiu pasiekti abudu – tam tereikia tik noro. Tai buvo vienas iš paskatinimų, dar stipriau pakursčiusių mano užsispyrimo ugnį.
Baigusi mokyklą įstojau į tuometinę Žemės ūkio akademiją. Turimų rezultatų neužteko patekti į valstybės finansuojamą vietą, įstojau į mokamą. Supratusi, kad artimųjų pagalba gali būti labai ribota, aktyviai ieškojausi darbo, galimybių, kaip sutaupyti. Dirbau kavinėje vien tam, kad galėčiau ten pavalgyti ir nereikėtų papildomai išlaidauti maistui. Vienu metu esu dirbusi dviejuose darbuose, studijavusi ir aktyviai dalyvavusi Studentų atstovybės veikloje. Studijų metai buvo nepakartojami.
Laikui bėgant teko susitaikyti su realybe, kad nei iš teroristo, nei iš mokslininko algos Lietuvoje nepragyvensi. Tuo metu kaip tik pasitaikė proga vykti į Norvegiją, o po kiek laiko – ir galimybė įsidarbinti vietiniame žuvies fabrikėlyje, dirbančiame tik sezonais. Tai buvo puikiai suderinama su studijomis, ir, reikia pastebėti, tais laikais Norvegijoje buvo galima uždirbti ne tik mokslams, bet ir kokybiškam gyvenimo būdui.
Besibaigiant studijoms ir kilus poreikiui įsigyti savą būstą be didesnės širdgėlos rinkausi galimybę tikslą pasiekti greičiau ir efektyviau. Tačiau darbą užsienyje suvokiau kaip laikiną savo gyvenimo tarpsnį ir toli gražu nesiejau savo ateities su juo.
– Kaip susipažinote su savo vyru norvegu?
– Niekada neplanavau likti ar gyventi Norvegijoje, ypač tokiame užkampyje. Po paskutinių rimtesnių santykių buvau rimtai apsisprendusi toliau gyvenimo keliu eiti viena. 27 metų amžiaus jau buvau įgijusi bakalauro laipsnį, turėjau tvirtą finansinį pagrindą po kojomis, svarsčiau apie tolesnes studijas.
Mudviejų su vyru istorija labai graži. Lapkričio 24-osios vakarą prieš šešerius metus, bendradarbės primygtinai siūlė nueiti į vietinį barą. Po daugelio metų darbo padavėja ir barmene turėjau savo taktiką: susirasti patį didžiausią vaikiną ir sėdėti prie jo, nes tokie žmonės dažniausiai būna ramūs ir atbaido nepageidaujamus gerbėjus. Taigi, beviltiškai besižvalgant po erdvę, pro duris įėjo mano gelbėtojas. Dviejų metrų vikingas, variu žvilgančiais plaukais ir švelniausia šypsena pasaulyje. Nusipirkęs gėrimą patraukė prie to paties stalelio, kur sėdėjau ir aš.
Naujojo kompaniono elgesys mane stulbino vis labiau ir labiau. Jis buvo kitoks. Be tiesioginio kontakto, kalbėdamas su bičiuliais ir visiškai nežiūrėdamas į mano pusę jis manimi tiesiogine ta žodžio prasme rūpinosi ir asistavo taip, kad palikau tiesiog be žado.
Aš nebuvau nusiteikusi ką nors įsileisti į savo gyvenimą ar, tuo labiau, „užstrigti“ Norvegijoje. Ir štai čia likimas nusprendė iškrėsti pokštą. Mes pradėjome susitikinėti. Kaip medžiotojas jis labai jautriai ir su didžiule pagarba gyvūnui pasakojo apie medžioklę. Apie gamtą, savo pomėgius. Pasakojo apie savo darbą. Jau tuo metu buvęs antros kategorijos inžinieriumi laivuose per kitus šešerius metus padarė stulbinamą karjerą – pakilo iki aukščiausio lygmens – vadovo – pozicijos.
Mano meilė neužaugo per savaitę ar mėnesį – ji augo su kiekviena diena, stebint, koks nuostabus žmogus yra mano vyras. Aš rinkausi ne tik vyrą, bet pirmiausia Žmogų.
– Papasakokite apie savo darbą Norvegijoje.
– Šiuo metu dirbu personalo vadove ir bandau savo galimybes kokybės kontrolės vadovo pozicijoje. Turiu galimybę dirbti vienos norvegų kapitalo ir šeimos įsteigtoje ir valdomoje įmonėje.
Šitoje srityje pritaikau diplomatiją, lankstumą bei aštrų žemaitišką liežuvį.
– Kaip leidžiate laisvalaikį?
– Laisvalaikiu stengiamės kur nors išvykti, ką nors nuveikti. Labai pamėgome pažintines keliones. Kai galimybės neleidžia keliauti į užsienį, susirandame renginių Norvegijoje. Øyvindo šeima išsibarsčiusi po visą šalį, tad pasirinkimas tikrai yra. Mėgstame lankytis įvairiuose restoranuose, išbandyti įvairių šalių virtuves.
Gyvename ypatingoje vietoje – sodyboje ant vandenyno kranto, apsuptoje kalnų ir miškų. Turėdami progą žvejojame, gaudome krabus, omarus ir kitas jūros gėrybes, kurių visiškai nemėgau iki atvykdama į Norvegiją. Žiemą vykstame slidinėti, tvarkomės namie.
Aš savo laisvalaikio nesuvokiu be mokslų – visada ko nors mokausi. Labai mėgstu įvairius rankdarbius, siūti, gaminti valgyti ir kt.
– Ar svarstote apie galimybę grįžti į Lietuvą?
– Šiuo momentu – karjera ir mokslai bei daugiau gero laiko su šeima. Gyvenime taip nutiko, kad pirmiausia susikūriau pagrindą po kojomis, tada rinkausi šeimą, o karjera liko paskutinėje vietoje. Tad dabar turint galimybių norisi atsigriebti ir šitoje srityje.
Lietuva mums abiem brangi šalis – abu esame laukiami ir turime pas ką grįžti. Bet šiuo metu renkamės parvykti kelis kartus per metus paatostogauti, aplankyti draugus, gimines ir artimuosius.