Turbūt nėra bent jau mūsų rajone į meną linkusio žmogaus, kuris nepažinotų Zafiros Leilionienės. Praėjusį šeštadienį savo 70-mečio proga Plateliuose ji atidarė paveikslų parodą „Plateliai – mano kūrybos šaltinis“.
Tad mano pirmas klausimas Zafirai ir buvo, kodėl būtent Plateliai yra jos kūrybos šaltinis.
„Gyvenu Plungėje nuo 1976 metų. O Platelius pamilau todėl, kad čia sutikau labai įdomią asmenybę, dabar jau šviesaus atminimo mokytoją, tautodailininkę, akvarelininkę Stanislavą Andriuškaitę. Mane užbūrė jos pasakojimai apie Platelių žmones, ežerą, jo salas, legendas… Mes su ja bendravome 30 metų – iki mokytojos mirties, – atsakydama į klausimą pasakojo Zafira. – Pas Stanislavą atvažiuodavo labai daug šalies įžymybių. Retą dieną pas ją kas nors neužsukdavo. Pas mokytoją artimai susipažinau su jau šviesaus atminimo Platelių ambulatorijos daktare Danute Bunkiene. Jos abi buvo mano kūrybos gerbėjos. O daktarė Danutė, pamačiusi pradėtas tapyti Platelių ežero legendas, paragino, kad nupieščiau visas septynias salas. Jos sumanymas buvo papuošti Platelių ambulatoriją.“
Džiaugiuosi, kad „Plungės“ redakcija būtent man pavedė parengti straipsnį apie tautodailininkę Z. Leilionienę, nes mūsų keliai susiėjo 1976 metais, kai Šienainių bokštų gamybos ir montavimo treste kartu ėmėme tvarkyti vaizdinę agitaciją. Tokių etatų – dailininko ir fotografo – treste nebuvo. Tai aš tapau suvirintoju, o Zafira – dažytoja. Tiesa, vienu tarpu šiame bare dirbo net trys menininkai: Z. Leilionienė, Apolinaras Mockus ir Raimundas Tumas. Buvome visa vaizdinės agitacijos komanda. Tais sovietiniais laikais vaizdinė agitacija buvo itin svarbus dalykas. Žinoma, mums rūpėdavo ir tresto teritorijos, ir cechų, ir kabinetų papuošimai. Bet mudviem su Zafira to neužteko. Kilo mintis erdviame tresto vestibiulyje įrengti parodų saloną.
Prisimindama anuos laikus Zafira kalbėjo: „Mums, pamišusiems dėl meno, labai pasisekė, kad tresto valdytoju tuo metu buvo Jonas Krasnauskas, kuris menui labai pritarė. Jis buvo patenkintas, kad mes rengiame parodas. Kokių tik įsimintinų parodų nėra buvę… Kas mėnesį vis kita – tai dailės, tai fotografijos. O pirmoji paroda buvo tresto darbuotojų kūrybos. Atsirado ir fotografų, ir dailininkų. Tai buvo puiki, įspūdinga pradžia. Ir nuo tada dešimt metų kas mėnesį keitėme parodas. Tu buvai atsakingas už fotografijos parodas, o aš – už dailės. Surengėme Stanislovo Riaubos drožinių parodą 75 metų jubiliejaus proga, tapytojų Aleksandro Dubinino, Natalijos Filipovienės, kaunietės dailininkės Veronikos Šleivytės, medžio skulptoriaus Jakovo Bunkos… Parodų autorius galėčiau vardyti ir vardyti. Visos jos buvo su įspūdingais atidarymais. Iš cechų sukviesdavo darbuotojus. Iš pradžių jie nelabai veržėsi į parodas, bet kai išgirdo į parodą atvykusio menininko kalbą, tai vis klausdavo, ar ir kitoje parodoje bus autorius. Didžiulį įspūdį jiems padarė tautodailininkė S. Andriuškaitė per jos 60-mečiui organizuotą paveikslų parodą. Tai buvo įdomi, originali asmenybė. Per parodą ji susirinkusiesiems įtaigiai papasakojo apie meną. Visiems labai patiko.“
Bijau, kad skaitytojams niekaip visko nepapasakosiu apie Z. Leilionienę. Per pažinties laiką meno ir gyvenimo keliais nemažai kartu eita. Net taip nutiko, kad su žmona buvome piršliais, kai Zafiros sutuoktiniu tapo gamykloje elektrikų vadovu dirbęs Petras Leilionas. Tuoktuvės įvyko 1984 metais Platelių bažnyčioje. Ir tai buvo sovietiniais laikais. Dar turiu pridėti, jog beveik greta namus pasistatėme, o čia jau garantuoti susiėjimai. Viename iš savo namo kambarių kasdien matau Zafiros man nutapytą paveikslą „Briedžių sala“.
Leilionai užaugino dvi dukras – Virginiją ir Kristiną. Jos baigė aukštuosius mokslus ir yra sukūrusios savo šeimas.
„Mane, kaip turinčią organizacinių gabumų, dabar šviesaus atminimo Plungės kultūros skyriaus vedėja Danutė Malakauskienė paragino visuomeniniais pagrindais tapti tautodailininkų organizacijos pirmininke. Ir jau daug vėliau Plungės kultūros centre tapau etatine vyr. tautodailės specialiste ir ja dirbau iki pensijos, – toliau kalbėjo Zafira. – Per tuos organizacinius darbus mano pačios kūrybos gerokai sumažėjo. Per metus benupiešdavau gal po porą paveikslų. Kai kurie dailininkai gyvena iš savo kūrybos. Seniau ir aš parduodavau savo paveikslus, o dabar jie man tapo brangūs. Esu pensininkė. Turiu laisvo laiko. Mėgstu keliauti, skaityti ir, žinoma, kartais tapyti. Bet turiu prisipažinti, kad tapymas man tikra kankynė. Mano paveikslai – amžinai nepatenkinti. Jie visada nervinasi ir bara mane, kad kompozicija nevykusi ir spalvos ne tokios ir kad koloritas visai nepasisekė. Žinoma, aš su jais ginčijuosi, įrodinėju, kad man tapyti būna malonu, kad kitą kartą, gali būti, man geriau pavyks, kad aš noriu gyventi įdomiai, kūrybingai, o be kūrybos mano pasaulis būtų tuščias, be šviesos, be džiaugsmo, be gėrio ir be svajonių. Aš jų priekaištus išklausau ir toliau tapau. O gal kartais pavyks…“
Zafiros pažinčių ratas įspūdingas, tad nieko keisto, kad susirinkusieji vos tilpo į ekspozicijos erdvę. Kažkas sakė, jog žinojo, kad Zafira turi daug pažįstamų, bet kad tiek… Pasipylė jai sveikinimai surengus parodą ir 70-mečio proga. Zafira paskendo gėlių jūroje.
Atvirai pasakius, daugybėje įvairiausių parodų atidarymų esu dalyvavęs, bet kad būtų toks nuotaikingas, akiai malonus, su nuostabiomis kalbomis, skirtomis autorei, susiėjimas, dar neteko matyti. Savęs negaliu pavadinti meno kritiku, tačiau į Zafiros paveikslus žiūrėčiau ir žiūrėčiau. Ir tuos meno mėgėjus, kurie nebuvo parodos atidaryme, kviečiu atvažiuoti į Platelius, pamatyti Zafiros paveikslus. Garantuoju, nesigailėsite.
Parodos pristatymą nuotaikingai pradėjo pati autorė. Ji papasakojo apie savo kūrybą ir ekrane demonstravo paveikslus, kurie parodoje neeksponuojami.
Paskui renginio „vairą“ perėmė buvusi Zafiros bendradarbė, šios parodos organizatorė Daiva Gramalienė. Ji priminė, kad autorė į Plungę „atnešė“ ne tik itin aktyvią tautodailininkų veiklą, bet ir konkursą Stanislovui Riaubai atminti, kuriame dalyvauja jaunieji menininkai. Dar Daiva pabrėžė, kad jei ne Zafira, tai tikriausiai Plungėje nebūtų atgaivintos audimo tradicijos. Jos aktyvus meninis gyvenimas, skatinimas ir kitus tuo užsiimti, geranoriškumas daugeliui padėjo patraukti kūrybos keliais.
Jau vien tai, kad į parodos atidarymą atvyko ir jame ilgokai užsibuvo rajono meras Audrius Klišonis, daug ką pasako apie autorę ir jos kuriamą meną.
Sveikinimų ir linkėjimų buvo daugybė. Visas būrys Plungės tautodailininkų, kuriems vadovauja skyriaus vadovė Jolanta Miltenė, sveikino Zafirą ir kalbėjo, jog daugelio jų kūrybai ji padarė didžiulę įtaką. Atvyko menininkų ir iš Mažeikių, Telšių. Žemaitijos sostinės menininkų vadovė Sigita Dacienė, su kuria Zafira itin daug yra bendravusi, dar smagiai visiems padainavo.
Zafiros paveikslų pristatymas visuomenei tikrai buvo išskirtinis. Neabejoju, kad tautodailininkė jį prisimins ilgai. Juo labiau kad visa tai matė Zafiros dukros, žentai, anūkas. Tai – įsimintina paroda!
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
