Ketvirtadienio vakarą Mažeikių kultūros centre atidaryta personalinė Simonos Merijauskaitės tapybos darbų paroda „Šiaurės jūros“.
Užliekniškės menininkės parodos lankytojai mėnesį, iki gegužės 17 d., turi galimybę pamatyti monumentalių paveikslų seriją, kuri yra anksčiau tapytojos pradėto „Monolito“ ciklo tąsa.
„Tai, kas užgimė, kaip vientisa mintis apie ribas, vibruojančią membraną, įtampos ir nežinomybės momentą erdvėje, įrėmintą realybės masėmis, patyrė lūžį. Dirbant vandenys atsiskyrė nuo pradinės reikšmės ir tapo savarankišku, savo temą diktuojančiu tapybiniu reiškiniu. Vanduo tapo dažu, o dažas – judėjimu. Ritmas, kilimas ir krytis – išraiška gamtos stichijos būviui įkūnyti“, – taip pristatoma ši paroda.
Pasikalbėti su S. Merijauskaite susitikome likus savaitei iki parodos „Šiaurės jūros“ atidarymo.
– Simona, kiek laiko save identifikuoji kaip tapytoją, kūrėją, menininkę?
– Rimtai apie tai pradėjau galvoti, ko gero, baigdama magistrantūrą, 2017 metais. Kai mokaisi Dailės akademijoje, ilgainiui pradedi stoti į vėžes, identifikuoti save kaip tapytoją.
Bet save suprasti kaip profesionalią menininkę, manyčiau, pradėjau nuo tada, kai man sukako 30 metų. Tada įvyko ryškus lūžis, pakilo kūrybos lygis, pasikeitė, o, tiksliau, surimtėjo mano pačios požiūris į kūrybą. Įsibėgėjau, radosi daugiau temų, kurias nagrinėju. Kitaip tariant, tuo laikotarpiu pripažinau save kaip menininkę.
Beje, kai studijavau akademijoje, nebuvau labai ryški tapytoja. Sakyčiau, net vargau.
Bet paskui, kai įvyko proveržis, lūžis – atradau savo motyvą – akmenį. Be to, pradėjau tapyti didelio formato paveikslus. Tapydama mažo formato niekados taip nesijaučiau. Galima sakyti, kad sąmoningiau dirbti su kūryba ir tapyba pradėjau tada, kai perėjau prie didesnio formato.
– O kas buvo anksčiau, iki trisdešimtmečio?
– Anksčiau užsiėmiau kūryba, rengdavau asmenines parodas, dalyvaudavau grupinėse, būta stipendijų, laimėjimų – viskas vyko normaliai.
Tiesiog ties ar po trisdešimtmečio įvyko lūžis: reikėjo nuspręsti, ar tęsti tai, ką veikiu. O kai priimi sprendimą, toliau jau savaime žengi pradėtu keliu.
– Pokalbį pradedame retrospektyviai, iš dabarties žengiame į praeitį. Norėtųsi sužinoti apie tą pačią pradžią, apie sprendimus ir pasirinkimus, atvedusius tave į tapybą…
– Gana anksti pasirinkau kryptį, kur žengti. Aštuntoje klasėje. Pamąstymai buvo dvejopi: arba būsiu tapytoja, arba istorikė.
Mažeikiuose lankiau Dailės mokyklą ir, jau mano mokslams joje baigiantis, su mama sprendėme, ką man veikti toliau. Sužinojome apie Eduardo Balsio menų gimnaziją Klaipėdoje. Įstojau. Pabaigiau.
Tada buvo stojamieji egzaminai į Vilniaus dailės akademiją. Iš pradžių bakalauro, paskui magistro studijos.
Mano atveju viskas vyko gana sistemingai ir aiškiai: man buvo įdomi tapyba. Tą kryptį ir pasirinkau. Tiesa, buvo etapas, kada galvojau apie skulptūrą, tačiau trumpas.
Aišku, iš pradžių mano supratimas apie tapybą ir apie kūrybą buvo vaikiškas. Ją mistifikuodavau. O juk iš esmės tai toks pat darbas kaip ir kiti darbai – norėdamas tobulėti, turi jį dirbti, praktikuoti.
– Esi mama, tada tapytoja, kurios darbų paroda Vilniuje neseniai baigėsi, o Mažeikiuose vakar prasidėjo, Mažeikių vaikų ir jaunimo daugiafunkcio centro projektų vadovė, Mažeikių dailės mokyklos mokytoja. Veiklų daug ir įvairių. Kaip suspėji?
– Daugeliui menininkų savaime tas klausimas iškyla, nes nedidelėje Lietuvos rinkoje vien iš meno sunku išgyventi. Tad tenka būti „daugeliu viename“.
Vieną vakarą per savaitę dirbu Mažeikių dailės mokykloje, turiu 4 pamokas dviem – jaunimo ir suaugusiųjų klasėms. Bet man tiek užtenka. Tas vakaras suteikia ryšį su kolegomis, su nedidelės Mažeikių rajono profesionalių menininkų bendruomenės nedidele dalimi. Ir man yra įdomus ryšio su jaunais žmonėmis plėtojimasis, santykio per kūrybinį procesą užmezgimas.
Kai visa koja dirbi kitur, kūryba tikrai kenčia. Pradėti tapyti ir kuriam laikui palikti paveikslai „skilinėja“. Jei po kokio mėnesio grįžti prie anksčiau pradėto paveikslo, pirminė mintis jau būna nutrūkusi, ir viską tenka pradėti nuo pradžių. Arba pasikeičia raiška.
Iš kitos pusės, čia išbandymas, su kuriuo bandai susitvarkyti, nes tau tai įdomu. Tiesiog susidėlioji prioritetus, kas tuo metu svarbiausia, ir balansuoji laiku.
– O ar būtų svajonė, siekiamybė vien tik tapyti?
– Žinoma, norėčiau visu etatu dirbti tapytoja. Na, gal siaurai pasakiau – kūrėja.
Man kaip kūrėjai iš tikrųjų yra labai daug įdomių dalykų. Turiu sumanymų, kuriuos norėčiau įgyvendinti, paeksperimentuoti, bet tiesiog dėl laiko trūkumo tenka atidėti, palikti ateičiai.
– O koks dabar tavasis etapas, jei vertintum jį kaip kūrėja?
– Šis pavasaris yra beprotiškas: visko daug ir viskas arti vienas kito (šypsosi).
Dabar „Šiaurės jūros“ Kultūros centre. Po mėnesio Mažeikių muziejuje laukia parodos „Inland“, kuri neseniai buvo eksponuojama Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje, tęsinys.
Šitam ciklui vystyti gavau Lietuvos kultūros tarybos stipendiją ir nusprendžiau šį ciklą pristatyti ir regione.
Iš poreikio bendradarbiauti kilo idėja apie bendrą kūrybinį projektą su būgnų ir perkusijos meistru, kompozitoriumi, performansų kūrėju Gintu Gascevičiumi. Drauge bandysime įgyvendinti tokį projektą-eksperimentą: Gintas gros, aš tapysiu ir žiūrėsime, kaip vienas kitą veikiame. Ateisime be jokių nusistatymų, be jokio konkretumo. Juk kartais, kai kuri pats vienas, apsiriboji, esi tam tikrame sąstingyje. O kūrybinis judesys su kitu žmogumi kartais išlaisvina nusistovėjusią raišką, padeda atrasti ką nors naujo.
Tai bus kaip įvykis, renginys. Jis vyks Mažeikių geležinkelio stotyje, planuojami du seansai – atviras ir uždaras. Labai laukiu, turėtų būti įdomi patirtis. Mažeikių rajono savivaldybė šiam kūrybiniam projektui įgyvendinti skyrė finansavimą, taigi džiugu, kad yra palaikymas kūrybiniams ieškojimams. Taip atveriamos galimybės naujovėms mūsų mieste.
Paskui dar yra numatyta paroda Telšiuose.
Bet ir vėl – esu įsivedusi tokį sistemiškumą: galvoju etapais, ypač dabar, kai viskas taip intensyvu. Ką tik visą dėmesį skyriau „Šiaurės jūroms“, dabar mintis pradeda krypti į INLAND parodą Mažeikių muziejuje.
Kitaip nuo darbų ir projektų gausos nusvirtų rankos.
– Apie ką yra tavosios „Šiaurės jūros“?
– Kultūros centre pristatomas man pačiai įdomus ciklas, įkvėptas tėvo. Ciklas kaip vizualinis pokalbis tarp mūsų, atsakas į konkretų jo paveikslą, kuriame jūra.
Šiaurės jūrą formuoju iš žmogiškosios atminties. Pasitelkiu tapybą kaip būdą sugrįžti į pradžios tašką, kur forma dar tik bręsta, remdamasi mintimi, kad kūnas prisimena savo ištakas. Jūros paviršiaus judėjimas, ritmika ir masė čia tampa pagrindiniais plastiniais atramos taškais, leidžiančiais kalbėti apie tai, kas lieka už žodžių ribos – apie tylų, bet galingą būties slinkimą.
Kartu jūros rezonuoja su pasaulyje tvyrančia įtampa, kuri vienaip ar kitaip sunkiasi į žmonių gyvenimus.
Kviečiu užeiti ir apžiūrėti parodą, ekspozicija šį kartą iškyla kaip kinematografinis peizažas, kur akis nesustodama slysta paveikslų paviršiumi. Kultūros centro fojė – labai gera erdvė, padedanti sustiprinti reginio poveikį.
– Kūrybiniai autoritetai. Ar jų turi?
– Studijuodama galvojau, kad kūryboje man niekas nedaro poveikio. Žiūrint iš dabartinio taško, matau savo naivumą ir kokia imli buvau tuometinei savo aplinkai.
Turiu keletą menininkų, kurie lydi mano kūrybą – Klodas Monė, AnselmKiefer, Džordžas Morandis ir dar kiti. Bet neapsiriboju vien tapytojais. Pavyzdžiui, režisieriaus Deivido Linčo filmai, kurie yra lyg iš sapno, mistiškai surezonavo su naujausiu mano ciklu „Inland“.
Tačiau didžiausią įtaką daro pats gyvenimas.
– Koks yra tavo santykis su paveikslais po to, kai paroda jau atidaryta, pristatyta visuomenei? Ar mąstai apie tai, ką mato, galvoja žiūrovas?
– Pripažinsiu: pradžioje buvo, kad su savo paveikslais jausdavausi kaip vienas. Jei kas išreikšdavo kritiką, priimdavau labai asmeniškai.
Dabar bandau sveikai atsiriboti nuo savo kūrinių. Kai tapau, santykis su kūriniu yra labai intymus, tačiau, procesui pasibaigus, paleidžiu jį gyventi savo gyvenimą.
O tada – laisvė žiūrinčiajam. Kiekvienas į parodą ateinantis žmogus atsineša labai skirtingą santykį su menu, tapyba, savo požiūrį į pasaulį ir, žinoma, savo patirtį, per kurią išgyvena kūrinį. Viskas taip ir turi būti.
Nuotraukos Linos ČERNAUSKIENĖS, Vytenio BUDRIO ir iš asmeninio archyvo
