Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena, Lietuvos valstybinė šventė. 1991 metais šią dieną įvykęs masinis taikus Lietuvos piliečių pasipriešinimas Sovietų Sąjungos vadovybės bandymui jėga paimti į savo rankas Vilniaus televizijos bokštą, Spaudos rūmus, Parlamento pastatą ir kitus valstybei reikšmingus objektus.
Tarp mūsų yra žmonių, šių istorinių įvykių dalyvių, kurie mena tą žvarbią naktį. Neabejingi Lietuvos ateičiai buvo ir rietaviškiai.
{besps}2013/01/11/13{/besps}
Įvykius mena rietaviškiai
Anuomet, gindami valstybingumą, žuvo 14 žmonių, sužeista apie pusė tūkstančio.
Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas mena dienas, kai buvo bandoma sutelkti ir rietaviškius. Sąjūdžio iniciatyvinė grupė veikė visoje Lietuvoje, susivienyti ir pradėti budėti reikėjo ir Rietave. Buvo sudarinėjami sąrašai rietaviškių, kurie turėtų vykti į Vilnių ginti strateginių objektų.
„Tuometinėje Rietavo merijoje budėti rinkdavosi žmonės. Visoje Lietuvoje gaudė pavojaus sirenos. Rietavo valdžia į įvykių eigą nesikišo. Išeitis atsirado, susisiekus su gaisrininkais. Įspūdis buvo neišdildomas, ugniagesių mašina su įjungtomis sirenomis važiavome gatve, o naktiniame mieste languose degė šviesos. Buvo akivaizdu, kas tą naktį nemiega ir nesitraukia nuo televizijos ekranų“, – sakė V. Rutkauskas.
Jis pasakojo, kad rietaviškiai būrėsi į kelias grupeles – viena jų vyko prie Laukuvos ryšio retransliatoriaus. Ten buvo ir tuomet gerokai jaunesnis Antanas Černeckis – dabar Rietavo meras. Pirmieji gynėjai prie strateginių objektų išvyko jau sausio 10 dieną.
O sausio 12 dieną į Vilnių vyksta dvi grupės iš Rietavo: 10 val. – šešiolika žmonių ir 16 val., susisiekę su Plungės Sąjūdžio iniciatyvine grupe, išvažiuoja kiti. Antroji grupė patenka tiesiai prie televizijos bokšto. Nelaimei, du iš jų – Stasys Domarkas ir Genutė Montvydienė prie jo buvo sužeisti.
„Nedarykite iš mūsų didvyrių – kiekvienas galėjo juo tapti ir net žūti. Ir kiekvieno indėlis yra didžiulis. Taip turbūt pasakytų visi, dalyvavę to meto įvykiuose“, – sakė V. Rutkauskas.
Šiuo metu muziejuje išsaugoti visų rietaviškių, dalyvavusių sausio įvykiuose, pirminės registracijos ranka rašyti laisvės kovotojų sąrašai. Juose užfiksuotos pavardės tų, kurie nepabūgo grėsmės ir vyko ginti Lietuvos laisvės.
Vyko savarankiškai
Buvo žmonių, važiavusių ir savarankiškai (savo mašinomis), tad į laisvės kovotojų sąrašus jų pavardės nepateko.
„Jokių nuotraukų iš to meto neturiu, vykome penkiese – trys dukros (septyniolikametė Virginija, dvylikametė Remigutė ir penkiolikametė Darutė), mano vyras ir aš – savo mašina („žiguliuku“). Iki šių dienų esame išsaugoję vėliavėlę, kurią vežėmės visur: 1989 m. – į Baltijos kelią, 1990 m. – Europos kelią Lazdijuose. Turėjome ją ir 1991-ųjų sausį. Vėliavėlė pabuvojo ir 1990-ųjų sausio 11 d. Vilniuje vykusiame susitikime su M. Gorbačiovu“, – sakė V. Vasiliauskienė.
Moteris pasakojo, kad daugiavaikės mamos kovotoja niekas nelaikė ir jų „žigulį“ lengvai praleido ties Vilniaus-Trakų keliu mašinas stabdžiusi kelių inspekcija. „Nuvykus prie televizijos bokšto ir net nespėjus įlipt į kalną, išgirdome raginimą eiti prie Aukščiausiosios Tarybos – ten ir nuvažiavome. Iki šių dienų prisimenu, jog Vytautas Landsbergis ragino moteris ir vaikus apie 50 metrų pasitraukti nuo pastato, o vyrus – pasilikti. O kur aš su trimis savo dukromis, atvykusi iš Rietavo, galėjau pasitraukti?
Atmintin įstrigo kunigo Roberto Grigo balsas: „Grėsmė čia pat, atėjo išbandymo valanda, parlamentas prašo kalbėti rožančių“. Apie antrą-trečią valandą nakties dingo dukros – Darutė ir Remigija. Pasirodo, žmonės, stengdamiesi apsaugoti mergaites, nuvedė jas į Aukščiausiosios Tarybos rūsius, išvirė arbatos, davė konservų. Išbuvome tąkart visas tris paras, o sugrįžusi į Rietavą, darbe gavau papeikimą – dėl pravaikštos.
Prisimenu ukrainiečių delegaciją su vėliavomis, kuri atvyko palaikyti Lietuvos. Anuomet avėjau geltonus batus, kuriuos fotografavo žurnalistas iš Japonijos, mat ant jų buvo užlašėję sužeistųjų kraujo.
Kadangi važiavome savo mašina, mūsų pavardės laisvės gynėjų sąrašuose neregistruotos, nors prašiausi būti įleidžiama į mokyklas, norėjau savo patirtimi pasidalinti, tačiau Rietave susidomėjimo mano liudijimais nesulaukiau.
Reikėjo – ir važiavom
Sausio 13-osios naktį puikiai mena ir fotografas Kęstutis Jasaitis, kurio fotografijos iš įvykių vietos yra eksponuojamos televizijos bokšte. Jis užfiksavo po tankų vikšrais žuvusią Loretą Asanavičiūtę ir kitus laisvės kovų dalyvius. „Skambių frazių galima prifantazuot, reikėjo – ir važiavom“, – sakė K. Jasaitis.
Lietuvos nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos Rietavo skyriaus pirmininkė Violeta Ledinauskienė kvietė į draugiją visus laisvės kovų dalyvius ar prijaučiančiuosius susiburti bendrai veiklai. Ji labai lauktų kiekvieno, norinčio prisiminti reikšmingas Lietuvos istorijai sukaktis ar istorinius įvykius.
