Šateikių seniūnijos Papievių kaime gyvenantys Birutė ir Jonas Račiulaičiai sausio 1-ąją švenčia ne tik Naujuosius metus, bet ir dar vieną jų šeimai svarbią datą – tai jųdviejų vestuvių diena. Ši sausio 1-oji Račiulaičiams ypatinga – sutuoktiniai švenčia garbingas auksines vestuves. Vaikai, anūkai ir kiti giminaičiai sveikinti Birutę ir Joną rinksis šį šeštadienį, sausio 12-ąją.
Kaip zanavykas
Žemaitijoje atsirado?
Prieš auksines vestuves kalbinti Birutė ir Jonas neslėpė, kad, artėjant garbingajai progai, šiek tiek nerimauja. Ponas Jonas netgi juokavo: „Man dabar kasdien toks aukštas kraujospūdis, kad nebežinau, ar tų vestuvių besulauksiu.“ Nežiūrint to prieššventinio nerimo ir rūpestėlių, Račiulaičiai džiaugiasi gyvenimu: yra pakankamai sveiki, geros nuotaikos, gražiai sutaria, vaikų ir anūkų lankomi, mylimi. Ir nepriteklių jokių nejaučia. Tad kodėl nesidžiaugti?
Iš tarmės supratę, kad ponas Jonas – ne žemaitis, pasiteiravome, iš kur į Papievius atvyko ir kokiomis aplinkybėmis žemaitukę žmoną pasigavo? Linksmas ir kalbus vyras mielai papasakojo visą savo gyvenimo istoriją. Jam antrino ir žmona Birutė, kurią daugiau nei prieš 50 metų Jonas šokiuose nusižiūrėjo.
Ir Birutė, ir Jonas kilę iš gausių šeimų. Ji – iš penkių vaikų, jis – iš šešių. „Mano tėvas buvo muzikantas, tai vis juokaudavo, kad turi tris dukras ir tris sūnus – tris poras šokėjų“, – smagiai pasakojo vyras. Kaip jau minėjome, augo jis ne šiuose kraštuose, o šalia Šakių, taigi – zanavykas. O ponia Birutė – vietinė, papieviškė. Tik jos tėvų namai – kitoje geležinkelio pusėje.
Tad kaip zanavykas Žemaitijoje atsidūrė? Kaip sako pats Jonas, – ne savo noru. Mat 1959 metais buvo pašauktas tarnybon į sovietų armiją. Kadangi buvo statybos specialistas (baigęs Vilniaus statybos technikumą), tarnauti jį siuntė ne į tolimus sąjungos kraštus, o į Žemaitiją – statyti raketinių bazių.
Birutę šokiuose
nusižiūrėjo
„Buvo neramus laikas: revoliucija Kuboje, Vokietija norėjo atsiimti Kaliningradą, sukilimas Lenkijoje. Tad sovietų sąjunga suskubo statyti raketines bazes“, – prisiminimais dalijosi Jonas. Taigi ir jis buvo pasiųstas statyti bazių Šateikiuose ir Plokštinėje. Tiesa, kastuvu jis nemojavo, dirbo vairuotoju. „Vežiojau ir kamandyrius, ir duoną bei mėsą iš Plungės į dalinį pargabendavau. Pati tarnyba nebuvo labai sunki, bet jau gyvenimo sąlygos…“ – pasakojo papieviškis. Kareivukai metus gyveno palapinėse, paskui – žeminėse ir tik pačioje tarnybos pabaigoje jiems kareivines pastatė. Be to, ir maistas iš pradžių nekoks buvo – vis sausas davinys.
„Kai pas mus atvyko kariuomenės vadai, net pakraupo. Pamatę, kad gyvenam palapinėse, „zemliankose“, liepė greitai kareivines statyti ir stebėjosi – esą taip net per karą kareiviai nevargo“, – apie sunkius laikus kalbėjo Jonas Račiulaitis, tarnybai Šateikiuose atidavęs 3 metus 3 mėnesius ir 7 dienas.
Tačiau buvo ir smagių dalykų – jei vykdei planus, leisdavo į šokius. „Vienas mano draugas į šokius eidavo, ten merginą susirado. Paskui ir mane kartu temptis pradėjo, sakydamas, kad jo panelė draugę turi. Taip mudu ir susipažinom“, – linksmai pasakojo vyras.
Didžiausias turtas – penkios dukros
Kiek padraugavę, 1962 metų gegužę jiedu susituokė Civilinės metrikacijos skyriuje. Kadangi tada jis dar buvo kareivis, vadinamojo šliūbo imti negalėjo. Bet vos tik Joną demobilizavo, jiedu ir bažnyčioje susituokė. Tai įvyko 1963 metų sausio 1-ąją.
Taip zanavykas ir „nutūpė“ Žemaitijoje, Papievių kaime. Sako, iš pradžių dar traukę gimtinės pusėn, bet pamažu apsiprato ir šaknis žmonos gimtinėje įleido. „Seniau dar norėdavosi į Šakius, bet dabar jau čia mano namai. Čia, Šateikių liepyne, turbūt ir atgulsiu“, – su šypsena kalbėjo vyriškis.
Birutė ir Jonas užaugino penkias dukras: Virginiją, Rimą, Dalią, Almą ir Rasą. Pačiai mažiausiajai – 37-eri. Dukros ir į Vilnių, Kauną, net į Angliją važiavo, bet pamažu, po vieną, vis vėl atgal, arčiau tėvų namų, suskrido. Virginija dabar antrajame tėvų namo aukšte gyvena, kitos – Plungėje, Vieštovėnuose, Nausodyje. „Alma buvo į Angliją išvykusi. Ir mudu lėkėm pažiūrėti, kaip ji ten gyvena. Apžiūrėjom kraštą, pasidžiaugėm, kad turtingai ir tvarkingai ten žmonės gyvena“, – pasakojo Birutė.
Nuobodžiauti
neturi kada
Sutuoktiniai dabar – jau pensininkai. Kol gyvavo tarybinis ūkis, ponas Jonas dirbo statybos inžinieriumi – Papieviuose, Šateikiuose. Birutė dukras augino, o kai turėjo galimybių, kūreno kaimo pirtį, dirbo prie geležinkelio.
Paklausti, kuo dabar užsiima, ar nuobodžios pensininkų dienos, Birutė ir Jonas tik ranka numoja. Mat jiedu dar pakankamai stiprūs ir sveiki, tad rankų sudėję nesėdi. Dar ir karvę, telyčią, kiaulių laiko, daržovių užsiaugina, pas dukras į svečius nulekia, visus atlaidus – nuo Žemaičių Kalvarijos iki Šiluvos – aplanko. Vasarą anūkai (3 mergaitės ir 7 berniukai) senelius „atakuoja“. Žodžiu, apie nuobodulį nėra nė kalbos.
O mažos pensijos, krizės ir kitų blogybių ar nekeiksnoja? „Ne, tai kad mums visko užtenka. Valdžią keikiu tik už tai, kad leido kolūkius išardyti, gerus pastatus po plytą išvogti, kad „Mažeikių naftą“ amerikonams pardavė ir taip toliau. O pensijos mums pakanka. Manau, daugelis gana gerai gyvena, tik iš įpročio mėgsta dejuoti“, – tokia Jono nuomonė.
Svarbiausia – nusileisti
Dabartinė jaunuomenė Birutę ir Joną stebina – kad nemoka sutarti, nemoka susitaikyti, nusileisti vienas kitam, net nebando „šlifuotis“ vienas prie kito, o tik kiekvienas savo charakterį rodo. Todėl ir skiriasi. „Mes seno kirpimo žmonės. Žinoma, ir mūsų šeimoje visko buvo – dūmai ir į viršų kilo, ir pažeme raitėsi, bet išgyvenome. Mokėjome vienas kitam nusileisti“, – apie kartu nugyventus metus kalbėjo vyras.
Na, o kuris buvo auksinių vestuvių iniciatorius? Meiliai pažiūrėję vienas į kitą, sutuoktiniai atsakė: „Dukros čia labiausiai norėjo“. Mat ne taip seniai buvo Jono sesers, brolio auksinės vestuvės, tai nesinori atsilikti. „Kadangi esam tikintys, nueisim į bažnyčią, o paskui prie stalo sėsim. Nedidelis būrelis – apie trisdešimt. Tai patys artimiausi ir brangiausi mums žmonės“, – apie būsimą šventę kalbėjo Birutė ir Jonas.
