![](https://laikrastisplunge.lt/wp-content/plugins/lazy-load/images/1x1.trans.gif)
Vasario 7 dieną Plungės kultūros centre svečiavosi Klaipėdos dramos teatro aktoriai, kurie pristatė latvių režisierės Mara Kimele spektaklį – premjerą „Lūšies valanda“ Šiame spektaklyje vaidino ir plungiškis Marius Pažereckas.
– Kas paskatino Jus rinktis aktoriaus kelią? Kokie svarbiausi įvykiai, žmonės jūsų karjeroje? Kada pirmą kartą išbandėte save scenoje?
– Visada norėjau būti scenoje. Besimokydamas meno mokykloje, pūčiau dūdą ir buvau įsitikinęs, kad būsiu muzikantas, bet studijų metais teatras mane labiau sudomino. Aktorinė karjera prasidėjo po to, kai su draugais pastatėme spektaklį „Lietuviai“ pagal Gintaro Grajausko pjesę. Tada jis pasiūlė atvykti į atranką pas Mara Kimele – taip gavau pirmąjį vaidmenį dramos teatre.
– Esate plungiškis. Ar vaidinimas savam krašte yra kažkuo išskirtinis, ar visose scenose jaučiatės taip pat?
– Manau, kad vaidinti Plungės publikai didžiulis malonumas. Publika šiltai priėmė mūsų spektaklį ir „įsileido“ į vidų emocijas, jausmus, kuriuos bandėme skleisti. Be to, tai pirmosios gastrolės su šiuo spektakliu. Aktorystės menas ir yra visada stengtis scenoje išgyventi tuos pačius jausmus iš naujo. Padaryti taip, kad žiūrovas patikėtų tuo, ką rodome, sužadinti jo jausmus, priversti susimastyti apie tai, kas vyksta scenoje ir jo gyvenime. Jeigu tai padaryti pavyko – liuks – spektaklis praėjo gerai!
– Latvių režisierės Mara Kimele spektaklyje „Lūšies valanda“ vaidinate katiną. Kuo jis svarbus spektakliui?
– Kai gaunu naują vaidmenį, bandau „prisijaukinti“ kuriamą personažą, suprasti, kas jam patinka ir ką jis mėgsta, susigyventi su juo, perprasti jo psichiką. Katinas Valius – personažas, padedantis atskleisti vaikino pasiryžimo savižudybei priežastis. Tikėjimas. Meilė. Dievas. Žinojimas, kad mirtis nėra pabaiga, o nauja pradžia. Tam itin tinka spektaklyje pasakyti katino žodžiai: „Viskas yra paprasta ir natūralu“.
– Ar randate panašumų tarp savęs ir kuriamų personažų?
– Panašumų gali rasti visada, bet tai nereiškia, kad tai esi tu ar jis. Vienas gyvenime yra patyręs daugiau, kitas – mažiau. Visi mes juokiamės ir verkiame. Taigi visi žmonės ir panašūs, ir daug kuo skiriasi.
– Kaip manote, kas būdinga lietuviškam teatrui, kuo jis išskirtinis?
– Dabartinė teatro sistema išgyvena tam tikrą perversmą: vietoj senųjų teatro formų į formų ieškoma naujų. Atsiranda vis daugiau naujų talentingų režisierių, norinčių kurti ir išrėkti tai, kas aktualu jiems bei kitiems. Nauji teatro judėjimai skleidžaintys savas „spalvas“ kultūriniame Lietuvos gyvenime. Šaunu, kad Lietuvos teatras atsigauna.
Man tik labai liūdna, kad Klaipėdos dramos teatras dar neturi savo namų, yra iškraustytas ir priverstas keliauti, būti be vietos. Nors žiūrovai jau kviečiami į senąjį teatro pastatą, kuriame mes ir rodome šį spektaklį. Salė labai mažytė, viduje vyksta tikros statybos, kur daug dulkių, betono maišyklės.
Tačiau smagu, kai susirenka žiūrovai ir užpildo visas vietas. Manau, jie yra labai pasiilgę tikrojo teatro auros ir jiems nesvarbu statybos, vykstančios aplink. Jie išsiilgę jaukumo ir šilumos.
– Kaip vertinate savo vaidybą?
– Į šį kausimą atsakyti negaliu. Visada stengiuosi viską padaryti gerai, o tai pavyksta, ar ne – spręsti žiūrovui.
– Ką patartumėte jaunimui, kuris taip pat norėtų pasirinkti aktoriaus kelią?
– Jeigu tikrai norite ir žinote, kad tikrai darysite viską, kad taptumėte aktoriais… Pirmyn, bandykite!!!
– Kam rekomenduotumėte pamatyti šį spektaklį („Lūšies valanda“)?
– Siūlyčiau pažiūrėti jį tiek jaunimui, tiek vyresnės kartos žiūrovui. Manau, šiame spektaklyje kiekvienas suras kažką pažįstamo ir artimo sau.
– Dėkoju už pokalbį.