Rugsėjo 1-oji savaitė Plateliuose alsavo kūryba: čia susitiko ir bendram darbui susivienijo trys žymūs kryždirbiai. Antanas Vaškys, Adolfas Teresius ir Saulius Lampickas dalyvavo Žemaitijos nacionalinio parko inicijuotoje kūrybinėje stovykloje, kurios rezultatas netolimoje ateityje džiugins visus Platelių krašto lankytojus. Šių tautodailės meistrų sukurtas menas praturtins ir taip įvairiomis medžio skulptūrėlėmis ir koplytėlėmis turtingas Platelių apylinkes. Tiesa, jos plačiajai visuomenei bus pristatytos ateinantį pavasarį: iki tol dar laukia baigiamieji darbai, tad reikia truputėlį lukterėti, kol šių medžio meistrų skulptūros atsiskleis visu savo grožiu.
Šiais metais Žemaitijos nacionalinio parko direkcija įgyvendina iniciatyvą, kurios metu skiriamas ypatingas dėmesys Žemaitijos kūrėjams Stanislovui Riaubai ir Liudui Truikiui. Žymusis tautodailininkas S. Riauba ir scenografas L. Truikys – svarbūs Platelių kraštui, tad, prisimenant šių asmenybių jubiliejines sukaktis, nuspręsta jų atminimą įamžinti per kūrybą: išdrožti jiems dedikuotas skulptūras, kurios vaizduotų šventųjų, susijusių su S. Riauba ir L. Truikiu, atvaizdus. Šis darbas, kaip minėta, patikėtas trims kūrėjams – A. Vaškiui, A. Teresiui ir S. Lampickui.
„Visas Lietuvos kryždirbių elitas susirinko Plateliuose“, – džiaugsmo neslėpė Žemaitijos nacionalinio parko kultūrologė Aldona Kuprelytė. Ji atviravo, jog seniai turėjo tikslą šiuos medžio drožėjus pakviesti į Platelius – pagaliau pavyko! Išties asmenybės – neeilinės. A. Vaškio vietiniams pristatyti jau nebereikia. Tai vienas žinomiausių ir talentingiausių mūsų krašto medžio drožėjų, kurio dėka kryždirbystės ir koplytstulpių tradicijos pas mus yra tęsiamos. A. Teresius – skulptorius iš Garliavos. Šio tautodailininko darbai taip pat kalba patys už save. Kelios dešimtys personalinių parodų, dalyvavimas daugelyje parodų su kitais kūrėjais, per 35-erius kūrybos metus sukurta virš 450 monumentalių darbų įvairiose užsienio šalyse. S. Lampickas – skulptorius iš Alytaus, kurio darbai saugomi Rokiškio krašto bei Alytaus kraštotyros muziejuose. Šio menininko kūryba džiugina ne vieną tautodailės gerbėją: per savo kūrybos metus S. Lampickas surengė daugybę parodų, dalyvavo įvairiose stovyklose ir pleneruose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio valstybėse. Visi šie trys skulptoriai, kaip pažymėjo A. Kuprelytė, nacionalinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ laureatai ir šiuo garbingu apdovanojimu kiekvienas gali puikuotis ne vieną kartą.
Kaip minėta, menininkai per penkias dienas trukusią kūrybinę stovyklą Plateliuose turėjo išdrožti tris skulptūras. A. Teresiaus rankose gimė Šv. Kazimiero skulptūra. „Prieš metus, kaip žinote, netekome vieno iš savo medžio drožėjų – Kazimiero Striaupos. Tai šią skulptūrą norime dedikuoti jam“, – paaiškino A. Kuprelytė. S. Lampickui patikėta išdrožti Šv. Kotryną – S. Riaubos mamos Kotrynos garbei. A. Vaškiui teko darbuotis ties Šv. Liudviko skulptūra, kuri simboliškai skiriama L. Truikiui.
Laiko kūrybai nedaug, o darbas – ne pats lengviausias. Tačiau menininkai – ne iš kelmo spirti. Talentingųjų kūrėjų rankose ąžuolo gabalai meistriškai virto įstabiais darbais. Įdomu buvo nors akimirkai pamatyti, kaip, rodos, paprastai ne pats lengviausias medis paklūsta tautodailininkų meistriškai valdomiems įrankiams ir fantazijai. Pastarosios, kaip pastebėjo skulptoriai, reikia.
„Aš dažnai nežinau, kuo viskas baigsis. Bet gal tai yra gerai, nes tada to atradimo džiaugsmo yra daugiau“, – kalbėjo A. Teresius. Kūrėjas pridūrė – reikia atsakingai dirbti, nes, kaip bebūtų, norisi savo kūryba būti reikalingu ir palikti darbą tokį, kuris turėtų vertę ir kitiems keltų geras emocijas. „Ne pasitaškyti juk čia atvažiavome“, – šyptelėjo svečias. Per savo kūrybos metus jam yra tekę svečiuotis Plateliuose, tačiau šis kartas – kitoks. Kaip pastebėjo Adolfas, kai tenka dirbti drauge su tokiu menininku kaip A. Vaškys, kuriančiu kryždirbystės tradicijas Platelių krašte, nori nenori tenka lygiuotis. Ir dar – galbūt net ne kūryba čia tampa svarbiausia, o galimybė pabūti kartu, pabendrauti, o paskui, žiūrėk, ir draugystė visam laikui visus juos sujungs.
Prie Šv. Kotrynos skulptūros palinkęs S. Lampickas. Žodžio kišenėje neieškantis tautodailininkas pašmaikštavo esą kažkaip nelabai jam sekasi su skirta užduotimi. „Aš nepatenkintas tuo, ką darau, bet Antanas nuramino, sako, kas čia žiūrės į tą Kotrynos veidą“, – nusijuokė jis. S. Lampicko manymu, visada imantis kūrybos kyla abejonių, ar darbas pavyks. „Bet susiimi ir padarai“, – tarė menininkas. Įdomu tai, jog drožti šventojo skulptūrą jam visgi tam tikras iššūkis: pastaraisiais metais savo dirbtuvėse jis užsiima įvairių medinių paukštelių drožyba. „Angelai, šventieji…Kažkaip jie žmonėms nebekelia susidomėjimo, nebeskiriama jiems dėmesio. Gaila…“, – pastebėjo kūrėjas.
„Man „užkrovė“ Šv. Liudviką. Liudvikas yra karalius, menki juokai čia“, – šyptelėjęs tarė A. Vaškys. Skulptorius atskleidė, jog gavęs tokią užduotį, ieškojo informacijos, domėjosi, kaip tokia skulptūra turėtų atrodyti, išsiaiškino, jog jam reiktų daryti neogotikinio stiliaus skulptūrą. Menininkas prasitarė, kad darbas stovykloje su kolegomis jam – iššūkis. „Esu atpratęs dirbti kompanijoje, namuose net katinams vaikščioti neleidžiu, kai imuosi drožybos“, – pridūrė kryždirbys. Paiškėjo, jog visi trys jie labiau linkę dirbti vienumoje – taip labiau susikaupiantys. Tačiau žvelgiant į draugėn susibūrusius menininkus tik džiaugsmas ima matant, kaip gražioje jų bendrystėje gimsta skulptūros. Kad vyrai puikiai sutaria, neįmanoma nepastebėti: šmaikštūs pokalbiai, draugiškas vienas kito pašiepimas, rodos, tik dar labiau juos įkvepia ir suartina.
Kaip minėta, šių meistrų bendro darbo rezultatas dienos šviesą išvys ateinantį pavasarį. Skulptūros per žiemą išdžius ir vėl lauks susitikimo su savo kūrėjais: planuojamas dar vienas susiėjimas, kuomet skulptoriai jas užbaigs – nudažys. Tuomet jos atras savo vietą: bus iškabintos ant medžių prie Platelių dviračių tako – kad praeiviai galėtų grožėtis ir tuo pačiu prisiminti, kokių talentingų kūrėjų mes turime.
