Yra daug pamąstymų apie būtinybę žinoti savo krašto istoriją ir saugoti ją. Giminės istorijos saugojimas – šeimos reikalas, nors ir šios istorijos atspindi atitinkamą laikotarpį bendrame Lietuvos kontekste.
Mūsų tautos istorija pažymėta skaudžiais XX a. vidurio lūžiais, kurie nulėmė ne tik žmonių žūtis tremtyse, kalėjimuose, priverstinę emigraciją iš Tėvynės, bet ir žmonių galvosenos pasikeitimus. Užaugo ne viena karta, mokslus ėjusi sovietinėje mokymo sistemoje. Istorijos vadovėlių, knygų ir laikraščių skleistas melas giliai nusėdo.
Gaila, bet atsiradus galimybei skaityti, girdėti, matyti naujus faktus apie daugiau nei keturis dešimtmečius mums diegtas „tiesas“, tai nebėra įdomu didelei mūsų tautos daliai.
Šiandien kalbėsiu apie generolo Plechavičiaus atminimo ženklus Čiuteliuose, Radviliškio rajone, kur mes, Generolo Povilo Plechavičiaus fondo valdybos nariai: Jonas Glodenis, Genovaitė bei Viktoras Karpalovai ir aš – lankėmės šią savaitę.
Didelis ūkis –
prieš 100 metų ir dabar
Tame krašte labai gražūs gyvenviečių pavadinimai: Polėkėlė, Tyruliai, Čiuteliai, Šiaulėnai…
Čiuteliuose, buvusiose Plechavičių valdose, dabar gaspadoriauja ūkininkas Eugenijus Miselis ir trys jo sūnūs.
Generolas beveik prieš šimtą metų ten valdė 120 hektarų, ponas Eugenijus dabar valdo du šimtus ir sako, kad yra tik nestambus ūkininkas.
Generolas sugebėjo 1929 metais įsigytus sugriuvusius išparceliuoto dvaro pastatus nugriauti ir per penkerius metus pastatyti naujus, Eugenijus ir per tris dešimtmečius neatstatė nė vieno dvaro pastato.
Kai generolas 1939 metais savo nepilnametei dukrai Irenai dovanojimo dokumentu, patvirtintu Šiaulių notaro Vladislovo Kavecko, perrašė savo turtą, dokumente nurodyta, kad buvo nauji trobesiai: gyvenamasis namas, trys mūriniai tvartai, kluonas su sklepu, garažas, ūkvedžio namas, 5 hektarų sodas.
Plechavičiai Čiuteliuose gyveno iki pasitraukdami iš Lietuvos 1944 m. Kitas giminės gyvenimas – Skuode, kur reikalų patikėtiniu buvo generolo brolis Kazimieras.
Čiuteliuose augo Plechavičių vaikai: Povilas, Irena ir Norbertas. Pasodinta liepų alėja, sodo takeliais mėgo vaikščioti generolo žmona Irena, vedina vaikais.
Irena buvo gera pianistė, iš trobos dažnai sklido jos grojamos melodijos. Į Čiutelius dažnai atvažiuodavo gausi generolo giminė. Jauni, linksmi, šokantys ir dainuojantys. Ir labai pamaldūs.
Polėkėlės bažnyčiai Plechavičiai gausiai aukojo ir į mišias rinkdavosi uoliai.
Jeigu važiavo į Skuodą, tai varė iš garažo savo „Fordą“. Jeigu kelionė į Kauną, – tai pakinkyta bričkele, vadeliojama kūčerio, per liepų alėją nuvažiuodavo iki traukinio, mat Lietuvos geležinkelis buvo specialiai įrengęs „Generolo stotelę“.
Plika akimi matomi ženklai
Pernai Radviliškio viešoji biblioteka baigė įgyvendinti projektą „Generolas Povilas Plechavičius Čiutelių palivarke“, jo metu žymūs Radviliškio krašto medžio drožėjai padirbdino penkias stambias skulptūras.
Žirgo galva su pasaga liko pritvirtinta prie žirgyno pastato, dvi skulptūros pastatytos Polėkėlėje ir dvi – E. Miselio dabar valdomame dvare.
Išvalęs neįžengiamus, rodos, niekieno žemėje sužėliusius šabakštynus, privežęs smėlio ir akmenų, šalia generolo garažo Eugenijus pastatė saulės laikrodį. Viduryje – medžio skulptūra, aplinkui – akmenys su romėniškais skaičiais, suolelis.
Kolūkio turtą – žemę su pastatais – Eugenijus pirko, žinodamas, kad visa tai kažkada priklausė Plechavičiams, tačiau negalėjo nupirkti visko, nes ten sovietiniais laikais buvo apgyvendinti žmonės.
Generolo gyvenamasis namas, dar šeimai būnant Čiuteliuose, sudegė. Per karą jie įsikraustė į ūkvedžio namą.
Kolūkių laikais ūkvedžio name gyveno dvi šeimos, garažas irgi buvo paverstas gyvenamuoju plotu. Ūkvedžio name dabar gyvena jauna šeima.
Nelabai dera, bet yra kartu
Suniokotas ir tuščias garažas šiandien tebestovi: nebėra arkinių vartų, sienose išpjauti šeši langai, pastatytas dūmtraukis. Ir garažą privatizavusi moteris už jį prašo keturių tūkstančių eurų.
Tebėra sklepas, trobos pamatai. Kolūkio laikais Plechavčių sode buvo kasamas molis, yra išlikusi tik viena obelis. Ji dar gausiai augina geltonus rojaus obuoliukus.
Po molio kasybos liko prūdas. Eugenijus išvalė krūmus, žoles, užveisė žuvies. Dabar tai – dailus tvenkinėlis. Buvusį sodą juosia liepos ir skroblai, likę iš generolo laikų.
Sunaikinto sodo pakraštyje Eugenijaus sūnūs pastatė dailią dvigubos paskirties pavėsinę – stovi stalas ir suolai, skirti vaišėms, o nuneši stalą ir suolus, pasidaro scena.
Sutvarkytas ir prižiūrimas kelias. Tebėra du generolo tvarto pastatai. Buvusiame žirgyno pastate Eugenijus pradėjo rengti muziejėlį. Jis yra sukaupęs nemažai prie žirgyno naudotų daiktų, buities rakandų.
Šalia – du dideli kolūkio laikų tvartai, naujas grūdų valymo ir laikymo bokštas. Daug ūkyje reikalingos šiuolaikinės technikos.
Taip šiandien atrodo senasis Plechavičių ūkis ir naujasis Miselių ūkis. Jie nelabai dera, bet yra kartu.
Kas neturėtų išnykti
Mūsų fondo apsilankymo tikslas buvo numatyti Povilo Plechavičiaus atminimo išsaugojimo ženklus ir galimybes.
Grįždami iš Čiutelių turėjome pakankamai laiko pasikalbėti su Jonu.
- Glodenis įsitikinęs, kad pati didžiausia sėkmė tai, kad generolo dvarvietėje atsirado žmogus, kuris stengiasi išsaugoti Plechavičių atminimą. Nors ūkininko amžius jau riboja galimybes (ponui Eugenijui 70 metų), bet jo darbai – gražūs ir prasmingi.
Svarstėme, ar ūkininkui verta atpirkti generolo garažą. Jis labai laiko suniokotas. Daug pinigų ir darbo reikėtų įdėti, kad atkurtų senąjį pavidalą. O ką toliau su juo daryti? Pirkti seną „Fordą“ ir jame pastatyti? Tokį modelį, aišku, rastų, bet jį nusipirkus reikia laikas nuo laiko su juo pasivažinėti. Gal kokį tradicinį Smetonos laikų mašinų paradą pradėti?
Būtų prasminga senųjų automobilių vilkstinei kasmet nuo Čiutelių iki Skuodo nuvažiuoti. Sėdi sau prie vairo skrybėlėti vyrai, generoliškas pypkes įsikandę… Būtų graži atrakcija – ir pavažiuoti, ir pažiūrėti.
Viskas įmanoma. Tik tuomet reikėtų, kad ir Eugenijaus sūnūs prie šitų Lietuvos istorijos išsaugojimo idėjų prisidėtų.
Dar Eugenijaus planuojamą liepų pramaišiui su skroblais alėją gražu būtų pasodinti, nes tokio didelio sodo, koks buvo generolo laikais, atsodinti tikrai nebeverta.
Kita vertus, kas žino, kaip netrukus gyvens to krašto ūkininkai. Šalia jų – didelio žemvaldžio Ramūno Karbauskio žemės. Naujieji žemvaldžiai valdo tūkstančius hektarų ir valdys dar daugiau. Mažieji, tokie kaip ponas Eugenijus, tikrai neatsilaikys. Ar jo sūnūs pasirinks kokį verslą, nesusijusį su žemės ūkiu, irgi klausimas.
POST SCRIPTUM
O kol kas šalia buvusio Plechavičiaus žirgyno ganosi du gražūs žirgai. Jei žiūrime tik į juos, galime negalvoti, kaip negailestingai laikas keičia mūsų būties ženklus. Ir nebūtinai materialiuosius. Labai svarbu, kad tie atminimo ženklai ir toliau išliktų (o gal atgimtų?) žmonėse. Ypač po tiek daug metų trukusios priverstinės užmaršties ir tylos…
Nuotr. iš fondo archyvo
