Trečiadienį paminėtas vieno iš Viekšnių pasididžiavimų – Vaistinės muziejaus 30-ies metų veiklos jubiliejus.
Tai ne vienintelė svarbi sukaktis: šiemet sukanka 165 metai, kai mieste buvo įkurta vaistinė.
Minint šias sukaktis prisiminta Viekšnių vaistinės istorija, ją kūrę ir joje dirbę žmonės.
Įteiktos padėkos
Į Viekšnių vaistinės 30-mečio minėjimą susirinkusius svečius pasitiko viekšniškis Mažeikių savivaldybės kultūros centro Meno padalinio vadovas, Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro aktorius Paulius Mylė. Jis įkūnijo provizoriaus Juozo Aleksandravičiaus asmenybę.
Sukakties proga muziejaus darbuotojus bei svečius pasveikino Seimo narė Ingrida Braziulienė. Savivaldybės administracijos Kultūros, sporto ir paveldosaugos skyriaus vedėja Rūta Končiutė-Mačiulienė įteikė merės Rūtos Matulaitienės padėkas.
Zofijai Aleksandravičiūtei-Navickienei padėkota už išsaugotų istorinių kultūros vertybių palikimą ir Viekšnių vaistininkų atminimo įamžinimą. Provizoriaus J. Aleksandravičiaus 95-erių metų duktė dalyvavo Viekšnių vaistinės muziejaus veiklos 30-mečio minėjime ir dalijosi prisiminimais apie šeimą bei muziejaus įkūrimą.
Merės padėka taip pat skirta Viekšnių muziejų ekskursijų vadovei Vilmai Skiparienei – už nuoširdų ilgametį darbą puoselėjant unikalų mūsų krašto kultūros ir farmacijos paveldą.
Jaučiamas lankytojų susidomėjimas
Mažeikių muziejaus direktorius Vaidotas Balzeris kalbėjo: nors minimas Vaistinės muziejaus 30-metis, mintis apie tai, kad jis galėtų atsirasti, – kur kas senesnė. Jos autorius – J. Aleksandravičius, rinkęs retesnius farmacinius instrumentus, įrankius.
„Svečių muziejuje sulaukiame daug ir iš įvairių Lietuvos pakraščių, užsienio šalių. Džiaugiamės jų gausa. Be to, matome didžiulį visos Viekšnių bendruomenės rūpinimąsi muziejumi. Dėkoju buvusiems darbuotojams, kurių pastangomis muziejus pradėjo savo veiklą, ir esamiems, kurie šiandien rūpinasi muziejumi, tęsia savo pirmtakų pradėtus darbus“, – kalbėjo V. Balzeris.
Mažeikių muziejaus vadovas priminė, kad prieš penkerius metus Europos Sąjungos ir Savivaldybės lėšomis buvo atliktas pastato, kuriame Vaistinės muziejus įsikūręs, vidaus kapitalinis remontas. Prieš dvejus metus suremontavus ūkinio pastato stogą ir sutvarkius patalpas, jame atsirado galimybė rengti kokybiškesnes ekspozicijas bei parodas.
2026-aisiais planuojama remontuoti muziejaus fasadą. Tam bendrovė „ORLEN Lietuva“ skyrė 15 tūkst. eurų, antra tiek prisidės Savivaldybė.
Pranešimai ir koncertas
Renginyje pranešimą apie Vaistinės muziejaus ištakas skaitė muziejaus darbuotoja Jūratė Žiulpaitė.
Viešnia iš Telšių – „Alkos“ muziejaus istorikė Janina Bucevičė papasakojo apie Geldnerių dinastiją. Šios giminės atstovas Fiodoras Geldneris 1860 metais Viekšniuose įkūrė vaistinę.
Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejaus vadovas Tauras Antanas Mekas skaitė pranešimą apie vaistinės svarbą bendruomenei XIX–XX a. Lietuvoje.
Renginio metu norintieji galėjo daugiau sužinoti apie šlapio kolodijaus fotografijos techniką. Ją pristatė fotografas Artūras Šeštokas.
Vėliau skambėjo instrumentinės grupės „ALL’ANTICO“ koncertas.
Nuotr. autorės, Lilijos PETRAITIENĖS, Tatjanos BALČIŪNIENĖS ir iš muziejaus archyvo
Ne tik farmaciją, bet ir Lietuvos inteligentiją menantis muziejus
Viekšnių vaistinės sukakčių minėjime Zofijos ALEKSANDRAVIČIŪTĖS-NAVICKIENĖS pasakyta kalba:
– Jaučiuosi labai laiminga būdama savo brangioje tėviškėje. Negalvojau, kad sulaukusi tokio solidaus amžiaus dar apsilankysiu Viekšniuose. Ačiū Viekšnių muziejų vadovei Inesai už kvietimą, o anūkams – už tai, kad mane atvežė ir paglobojo.
Šiame name gimė mano tėvelis, provizorius Juozas Aleksandravičius, jo broliai ir seserys. Čia gimiau aš ir mano brolis Eduardas. Taigi, čia tikra mūsų šeimos gūžta. Čia pergyventi neramūs laikai: du pasauliniai karai, carinė ir sovietinė okupacijos, Holokaustas, trėmimai, pokario rezistencija. Jie išblaškė mūsų šeimos narius po visą pasaulį. Viekšniuose likome tik mes, Juozo Aleksandravičiaus šeima.
Norėčiau papasakoti apie savo tėčio kilmę – apie ją mažiausiai rašoma ir kalbama.
Mano senelis Vincentas buvo kilęs iš laisvųjų valstiečių. Vėliau ta giminė tapo ūkininkais. Mano močiutė Kotryna buvo žemaičių bajorų Kerbedžių, Malinauskų, Didžiulių giminių palikuonė. Štai iš kur mano tėvelis Juozas įgijo ir didelę meilę gamtai, žemės ūkiui, turėjo noro siekti mokslo, pažinti meną, kultūrą. Jis ne tik mylėjo farmaciją, bet ir domėjosi istorija, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime.
Bendrauti su Viekšnių ir aplinkinių dvarų šviesuomene jam visada padėjo ir mano mama Zofija Ueiskytė-Aleksandravičienė.
Skambant jos pianinu atliekamiems kūriniams, skanaujant šeimininkės iškeptus skanėstus, pokalbiai apie meną, kultūrą, mokslą tęsdavosi iki vėlumos. Šiuose namuose lankėsi labai daug žinomų žmonių: Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Valerija ir Jadvyga Čiurlionytės, generolas Vladas Nagevičius, vyskupas Vincentas Borisevičius ir daugybė kitų. Lankėsi čia ir profesoriai Biržiškos. Beje, jie turbūt artimiausiai bendravo su mano šeima.
Noriu akcentuoti: Viekšnių vaistinės muziejus yra ne vien apie farmaciją. Jis pasakoja ir apie tarpukario Lietuvos inteligentų gyvenimą.
Prisimenu, kaip mes su tuometiniu Akmenės rajono savivaldybės mero pavaduotoju važiavome į Vilnių prašyti pinigų vaistinei restauruoti, muziejui įkurti. Tada Kultūros paveldo departamentui vadovavo grafų Zubovų palikuonis. Ir jis, išklausęs mūsų kalbos, argumentų, paklausė: „O kuo galiu būti garantuotas, kad jei skirsiu pinigų, Jūs nesugalvosite pastato atsiimt?“ Nes tokia galimybė nacionalizuotą vaistinę atsiimti, susigrąžinti buvo.
Išdidžiai atsakiau, kad mano, senovės Lietuvos inteligentų palikuonės, žodis yra lygiavertis bet kokiam dokumentui.
Tada jis nusijuokė ir patikino, kad pinigų bus skirta. Žodį ištesėjo, gavus pinigų buvo restauruoti baldai, pastatai.
Neįtikėtina, kad šitas pastatas išgyveno Antrojo pasaulinio karo baisybes: čia pat degė namai, o šitas namas liko nesudegęs. Netoliese už krūmų stovėjo vokiečių tankas, ir čia pat buvo šaudoma. O mes ir subėgę kaimynai slėpėmės sodelyje esančiame rūsyje. Jame buvo išsaugotos 29 žmonių gyvybės…
Žodžiu, čia visada buvo gyvenimiškas, bendruomeniškas kultūros, meno, mokslo židinys.
Linkiu, kad muziejus išsaugotų tą unikalią dvasią, nes turbūt yra vienintelis Lietuvoje, kuris išliko toje pačioje autentiškoje vietoje. Galima teigti, kad kiekviena smulkmena, kiekvienas eksponatas, pradedant įdomiais dokumentais, baigiant vaistų dėžutėmis, pasakoja apie gyvenimą – ne tik Aleksandravičių, bet ir kitų to meto žmonių gyvenimą.
